Gyvas maistas: jauni rukolų lapeliai
Ilgus metus nemėgau žalios spalvos. Man ji, tokia niūriai praskiesta iki užšalusio ežero spalvos, dažniausiai asocijuodavosi su mokyklos sienomis, kurios, bent jau tuometėje 5-ojoje Vilniaus pradinėje (dabar – Šeškinės pradinė) buvo nudažytos būtent tokia vieno baisiausių atspalvių žalia, kad neva pagerintų moksleivių gebėjimą susikaupti ir paskatintų smegenis veikti sparčiau. Nors mokykloje man gerai sekėsi, tų džiaugsmą slopinančių žalių sienų niekuomet nepamiršiu. Tik įžengusi į trečią dešimtį pradėjau atrasti skaisčią žalią ir panašia spalva, kaip toje nuotraukoje viršuje, buvo nudažytos mano kambario sienos tėvų namuose. Tiesa, tik trys iš jų. Ketvirtai pasirinkau sodriai avietinę, kuri taip gerai kontrastavo su smagia žaluma, kad nei akimirkos nesigailėjau, įkalbėjusi tėvus dažyti būtent taip. Paskui patys gyrė, kad lyg ir neblogai išėjo – jos taip ir liko iki šiol.
Pamažu pratinausi prie naujai atrastos žalios ir išmokau šia spalva gėrėtis. Įtraukiau ją net į Gražių Spalvų sąrašą, šalia visų atspalvių mėlynos ir jauno viščiuko geltonos. Galbūt tai sutapo ir su tuo, kad su metais ėmiau vis labiau kreipti dėmesį į tai, ką valgau, ėmiau skaičiuoti, kiek porcijų daržovių ar vaisių suvalgau per dieną. Nuolat rūpinuosi, kad namuose netrūktų žalėsių. Net gūdžią žiemą prie visų -30 man kartais išmuša saugikliai po visų troškinių ir sriubų ir užsimanau ko nors šalto, žalio, šviežio. Na ir kas, kad iš Tuniso ar Ispanijos vežta, mano organizmas šaukiasi jų.
Šiuo metu žalia spalva nebereikalo man siejasi su gyvybingumu, energija ir vitaminais gryniausiu jų pavidalu. Su malonumu valgau žalias ir žalios spalvos daržoves, kurios, tikiu, mane praturtina ta pačia gyvybine energija, kurios genamos iš žemės ar nuo kekės išniro pačios. Dažnai pietauju dideliu (dideliu dideliu) dubeniu salotų, į kurias sukraunu viską, ką tuo metu turiu šaldytuvo apatiniame stalčiuje. Naujai pamėgtas skonis – salotas gardinu saulėgrąžų sėklomis (anksčiau jas visuomet paskrudindavau, o dabar atradusi skanių saulėgrąžų rūšį jas beriu tiesiai iš pakelio), dažnai įpjaustau džiovintų slyvų. Jos taip praskaidrina tuos agurkus ir pomidorus, kurių skonis lieka dirvožemyje ir lėkštės kartais jau nebepasiekia. Dažniausiai salotas gardinu aliejumi (tai gali būti ypač tyras alyvuogių, skrudintų moliūgų sėklų ar linų sėmenų) arba pasigaminu užpilą. Ir pats nuobodžiausias salotos lapas prisikels naujam gyvenimui, jeigu jį pašlakstysite teisingu užpilu.
Sveikas maistas neturi būti nuobodus. Žalias, termiškai neapdorotas, dar kitaip vadinamas gyvu, maistas gali būti super skanus ir kiekvienam prieinamas. Jeigu kartais pritrūksta energijos arba pernelyg anksti kamuoja snaudulys, visuomet susimąstau, ką šiandien valgiau. Savo lėkštėje visuomet randu atsakymą, kaip aš jausiuosi po valgio. Sriuba sušildo, salotos numalšina kirminą, bet neapsunkina skrandžio, o miltiniai ir mėsos patiekalai maitina mano nuodėmes ir sąlygoja įvairiausius pasiteisinimus, kodėl gi ima tinginys ir norisi prigulti.
Nors ir esame bulvių ir taukų šalis, vis dėlto į pasaulį išleidome šviesuolę Ann Wigmore, kuri šiuo metu visame pasaulyje yra garbinama kaip žaliojo maisto propaguotoja (taip, ji buvo lietuvė). Ji tikėjo, kad žalias maistas gali padėti atsikratyti daugelio sveikatos sutrikimų, kurie dažniausiai yra nulemti tiesiog neteisingo gyvenimo būdo. Šiemet jau trečią kartą Vilniuje vyks Ann Wigmore gyvo maisto konferencija, kurios metu įvairūs gydytojai ir sveiko gyvenimo būdo žinovai supažindins publiką su vienu aktualiausiu šių dienų klausimu – kokią įtaką mūsų mityba ir gyvenimo būdas turi mūsų sveikatai ir kaip galime padėti patys sau. Aš ir pati, būdama prisiekusi natūropatė, tikiu, jog niekas nevyksta be reikalo ir kiekvienas negalavimas yra pasekmė to, ką gyvenime padarei neteisingai. Susirinkime pasiklausyti žinių. Galbūt vieną dieną jos Tave išgelbės. Bilietai Tiketoje.
Įkvėpimui – mano žaliosios ir visuomet sočios salotos su medaus užpilu. Į mano salotas visuomet įeina salotų lapai, tad dėkite, kokius turite. Ypač mėgstu garbanotus lapelius, kurie būna traškūs ir maloniai švelnaus skonio. Taip pat kraunu rukolą, nes ją labai mėgstu ir niekaip neatsivalgau. Pomidorai, agurkėliai – a must, be kurių jokios salotos man ne salotos. Šįkart dar Halės turguje radau šviežutėlių gražių ridikėlių. Na ir saujelė saulėgrąžų sėklų bei kokios 4 džiovintos slyvos. Tik žiūrėkite, kad slyvos būtų ne cukruotos ir sieros dioksidu nepurkštos. Mes juk kalbame apie gyvą maistą, tai ir ieškokite kokybiškų, sodrių, saulėje džiovintų. Aš džiovintus vaisius gausiai perku Biotekoje, nes čia jie visuomet be cukraus, ekologiškai užauginti po Rapunzel ženklu. Man Rapunzel visuomet prilygsta aukščiausiai kokybei, tai aš šio gamintojo nenustosiu girti tol, kol nerasiu kažko geriau. Kolkas dar neradau.
Salotų užpilui reikia:
– 1 arb. š. medaus;
– 1 arb. š. garstyčių;
– 2 valg. š. ypač tyro alyvuogių aliejaus (naudoju švelnesnio skonio vaisišką kretietišką, nes ir taip užtenka garstyčių, kurios maloniai kutena liežuvį).
Iš pradžių mažame dubenėlyje sumaišykite medų su garstyčiomis, o tuomet supilkite aliejų. Galiausiai viskas per minutę maišymo pavirs vientisa mase, kurią po to pilkite ant dubens, gausaus pripjaustytų daržovių. Berkite druskos, šviežiai įmalkite juodųjų pipirų, išmaišykite ir skanaus. Jau gerą mėnesį sėdžiu ant šito užpilo ir man jo vis negana. Prieš tai visą vasarą sėdėjau ant panašaus – garstyčias keisdavau Modenos balzaminiu actu arba obuolių sidro actu. Visaip skanu, išbandykite visus variantus, kol atrasite savo.
