Vilniaus gastronomijos savaitė, I dalis: Imperial by California Gourmet

Imperinė restorano aplinka

2014 m. lapkričio 3-9 d. Vilniuje vyksta istorinis reiškinys – Vilniaus gastronomijos savaitė. Šiuo metu 18 Vilniaus restoranų kviečia paragauti specialaus meniu patiekalų, kurie siūlomi už fiksuotą kainą – 35 arba 70 Lt žmogui. Restoranų sąraša galite rasti čia. Galiausiai šventinę savaitę užbaigs Litexpo vyksianti Baltijos maisto ir gėrimų mugė. Pastaroji vyksta jau ne pirmus metus, nors turbūt tik šiemet tiek daug dėmesio skirta jos reklamai. Arba tiesiog taip sutapo, kad mano akiratis ir pažintys susiaurėjo iki „viskas apie maistą“, todėl pro akis neprapuola nei vienas svarbesnis su gastronomija susijęs momentas. Kita vertus, jeigu pernai apie mugę sužinojau labiau atsitiktinai, tai šiemet jau ne vieni draugai sakėsi, kaip eis į ją. Tai žinoma, kad eiti verta ir visus kviečiu, ir pati ten būsiu. Koncentruota masė puikaus maisto ir gėrimų, kaip galima praleisti?

Tai štai kol dar ne savaitgalis, yra gražaus darbo aplankyti kuo daugiau restoranų, siūlančių tuosius ypatingus Gastronomijos savaitės meniu. Planuojant vakarienes mano pagrindinis tikslas buvo aplankyti kuo brangesnius restoranus, kuriuose šiaip jau nei už 35, nei už 70 įprastai nepavakarieniausi, taigi automatiškai atkrito gera pusė sąrašo iš tų 18-kos. Labiausiai norėjau nueiti į Telegrafą ir vakarieniauti su vaizdu į Katedros aikštę, bet paskui paaiškėjo, kad šis restoranas kviečia šventinio meniu baisiai nepopuliariu laiku: 12-15 val. Ačiū, bet ne, mes norim vakarienės.

Po daugelio skambučių atkrito dar keletas restoranų, o priežastys pačios įvairiausios:

„1 dublis“ nekėlė ragelio (skambinau vidury dienos). Parašiau laišką dėl rezervacijos. Tuomet internete pamačiau, kad jie dirba tik nuo trečiadienio, o aš norėjau rezervuoti stalą antradieniui. Persiorientavau ant „Imperial by California Gourmet“ ir iš trečio skambučio susitariau dėl stalo čia („Ne, Jūs turite skambinti kitu telefonu“, „Ne, jūs paskambinote į barą, skambinkite į viešbutį“). Tuomet atėjo mandagus laiškas iš Pirmo dublio, kviečiančio antradieniui. Teko taip pat mandagiai atsisakyti. Tai vistik jie dirba ir antradieniais? Pakabinau klausimą ore ir pasidomėsiu juo, kai kitą kartą planuosiu ten vakarienę.

„Lokio“ aptarnaujantis personalas, pakėlęs ragelį penktadienio vakarą, nusistebėjo dėl mano klausimo apie gastronominę savaitę ir siūlomo meniu „o tai čia jūs turbūt kažkur internete radot?“ Ne, man apsireiškė apaštalas vidury miego ir apšvietė, kad turiu paskambinti jums. Prašė perskambinti šeštadienį, „kai bus administracija“. Kol administracija ėjo į darbą ir galbūt informavo personalą apie jų darbo vietoje vyksiančius renginius, aš jau turėjau rezervaciją „Time“.

Su „Time“ irgi momentas – koks bus meniu, jie nežino, mat šis keičiasi du kartus per dieną. Siūlė pasiskambinti antradienį arba trečiadienį, kad jau žinotų, ką galės pasiūlyti ketvirtadieniui. Čia jūs rimtai? Man neatrodo normalu skambinti prieš dieną ar dvi per tokią savaitę ir tikėtis stalo 9-iems asmenims. „Keliese būsite? Devyniese? O taip, pas mus yra milijardas laisvų vietų rytdienos vakarienei, juk šią savaitę tikrai nevyksta gastronominiai renginiai ir vietų nereikia rezervuotis gerokai iš anksto“. Anyway, surizikuosim ir apsilankysim, nežinodami meniu.

Skambinau ir į „Steakhouse Hazienda“ pasiteirauti, kokį meniu jie siūlo. Atsiliepęs vyriškis guviai pasiūlė pasidomėti internete arba FB, kur surašytas visas meniu. Pasiteiravau, ar nebūtų sunku jam išvardinti tiesiog va taip, į telefoną, tiesiogiai, tai po kelių akimirkų pranešė, iš ko bus padaryta vakarienė: ožkos sūrio salotų, kepto sterko ir deserto. Kiekvieną patiekalą apibūdino labai tiksliai, bet taip ir atsisveikinome, nes eidami į steikinę tikėtumėmės gauti mėsos kepsnį.

Jokių problemų nebuvo su „Žuvine“, į kurią tiesiog paskambinau rezervuoti stalo ir neuždaviau nei vieno nepadoraus klausimo dėl gastronominio meniu. Akivaizdu, kad jis sukelia pernelyg daug kančios personalui daugeliu atveju, tad kam tą laiką gaišti. Aš jau labai seniai norėjau nueiti čia, bet savo aplinkoje beveik neturiu žuvies ir jūros gėrybių mėgėjų, taigi jei ne dabar, kai jie siūlo puikų menių už puikią kainą, turbūt jau kitame gyvenime.

And then it goes like this. Antradienį mes einame į Imperial by California Gourmet. Vieščbučio restoranas nuoširdžiai pribloškia prabanga: kai tave pasitinka baltomis pirštinaitėmis mūvintis darbuotojas, maloniai padedantis pasikabinti paltą ir palydintis į restorano salę ir jau kitų kelių pirštinuotųjų kolegų glėbį, tai prisimeni visuos tuos filmus, kuriuos puošia prašmatnių restoranų vakarienės ir damos su ilgomis šilko sukniomis. Tai tik to šilko ir perlų betrūko. Restoranas įrengtas tikrai prabangiai, daug aukso spalvos ir krištolo detalių, o aptarnavimas aukščiausio lygio. Mūsų stalu (5 žmonių kompanija) rūpinosi du padavėjai ir someljė, tomis pat baltomis pirštinaitėmis dailiai pjaustydamas restorano orą ir pasakodamas apie rekomenduojamą vyną (išrinko puikiausią rieslingą, kuris tekėjo kaip tyriausio šaltinio vandeniu praskiestos šviežios obuolių sultys – toks jis elegantiškas ir malonus buvo; butelio kaina 180 Lt).

Ta oficiali laikysena ir prašmatniai nupuoštas stalas kurį laiką trikdė mano judesius, mat norėjosi sėdėti tiesiau nei esu įpratusi, kalbėti tyliau ir taisyklingiau nei norėtųsi. Vynas pataisė situaciją ir leido tiesiog mėgautis puikiais, tikrai puikiais valgiais.

Dar laukiant pirmojo patiekalo mus vaišino šviežiomis namų duonutėmis. Abi jos buvo puikios, nors tamsioji su saulėgrąžomis man ypač patiko. Tokią mielai valgyčiau ką tik ištrauktą iš orkaitės su storu sviesto sluoksniu:

Naminės duonutės

Gastronomijos savaitės meniu sudarė du patiekalai. Pirmasis buvo kepta jūros šukutė su trumų-salierų padažu ir raudonaisiais ikrais:

Jūros šukutė

Aš turbūt pirmą kartą valgiau jūros šukutę. Apie šį didelių dailių kriauklių turinį esu girdėjusi pernelyg daug – atsižvelgiant į tai, kad esu mačiusi visas (visas) Gordon Ramsay laidas, matomas internete, ir tai, kad jis baisiai mėgsta jūros šukutes patiekti kaip užkandį, tai pabandykite suskaičiuoti, kiek skirtingų variacijų šukučių esu mačiusi. Aš netgi žinau, kaip jas kepti, nors rankose nesu jų laikiusi. Tiek daug kartų girdėjau šefo riksmus ant nevykusių virėjų dėl perkeptų arba neiškepusių šukučių, kad jas idealiai iškepčiau turbūt ir pažadinta vidury gūdžios nakties. Iš pradžių gerai įkaitini keptuvę, tuomet pili aliejų ir po vieną ratuku, palei laikrodžio rodyklę, dėlioji šukutes keptuvėje. Pradedi nuo dvyliktos valandos ir taip dedi, kiek jų telpa ratuku, ne daugiau. Užtat kai išdėlioji ratuką, jau būna atėjęs laikas apversti dvyliktosios valandos šukutę. Procesas apima iki dviejų minučių – valgymas irgi panašiai, užtat džiaugsmo gauni keliagubai. Šukutės pretenduoja tapti mano nauja mėgstamiausia jūros gėrybe po didžiųjų krevečių/langustų. Na, omarų aš dar nesu ragavusi, tai kas ten žino, gal gi jie kada įsitaisys pirmoje vietoje. O kolkas užtvirtinom šukutes – peilis slydo kaip per sviestą, o salierų gumbų ir trumų tyrė tirpo burnoje, atrodo, net nespėjusi pasiekti gomurio. Absoliutus gėris. Galbūt tik ikrų aš nedėčiau. Ikrai savaime yra tikras skanėstas, bet vistik minimaliai gožė šukučių švelnumą ir padažo lengvumą. Įsimylėjau trumus, nenusakomo skonio delikatesas. Labai gerai.

Antrasis ir paskutinis degustacinio meniu patiekalas – veršiena su miško grybais, baltojo vyno-grietinėlės padaže, apgaubta trumais pagardinta sluoksniuota tešla:

Veršienos troškinys

Veršienos troškinys

Padavėjas parodė, kad reikia ratuku apipjaustyti tešlos kepurėlę, kurią nukėlus randi garuojantį veršienos ir grybų troškinį. Tešla trapi kaip snaigė, nutūpusi ant sužvarbusių rankų, ir kaip skaniai ji po to mirko troškiny ir maišėsi su švelnia veršiena, ilgai ir lėtai troškinta restorano virtuvėje. Minkštutėlė mėsa, jauni grybai ir švelnus grietinėlės pažadas – tikra klasika, kurią sunku sugadinti, bet reikia mokėti ir taip dailiai paruošti. Aš labai mėgstu troškinius, ypač jeigu jie su grietinėle, tai čia nieko geriau jau ir negalėjau tikėtis. Patiekalas patiko visiems mūsų stalo valgytojams, o porcija nustebino savo dydžiu. Likome sotūs net ir didžiausi rajūnai, kurie šiaip jau skanaus maisto mėgsta suvalgyti pernelyg daug. Ne todėl, kad alkanas, o todėl, kad taip beprotiškai skanu, tai negi paliksi gerą daiktą. Nuoširdžiai nesuprantu tos etiketo taisyklės, kurioje reikalaujama palikti dalį maisto lėkštėje, kad nepasirodytum kaip koks pernelyg išalkęs vargeta. Kai tiek maisto mes išmetame visame pasaulyje kiekvieną dieną, yra didžiausia nuodėmė palikti puikaus valgio lėkštėje vien dėl to „ką žmonės pagalvos“. Atsipalaiduokit ir valgykit, jeigu jau jus vaišina, o tai teks išmesti. Maistą mėtyti yra Nuodėmė iš didžiosios N.

Vakarienę užbaigė espresso su keturių rūšių cukrumi, trijų rūšių naminiais triufeliais ir pienu. Tai yra, ką gali gauti, sumokėjęs už espresso puodelį 14 Lt:

Espresso

Cinamoniniai triufeliai uždėjo anstpaudą vakarienei: valgiai patiekti nepriekaištingi, aptarnavimas ypač paslaugus ir malonus, net sakyčiau nuoširdus, ko kartais trūksta ir kuklesniuose restoranuose. Plojimai, bravo, 10 balų. Neabejotinai rekomenduoju.