Vilniaus Gastronomijos savaitė 2015: „Gastronomika“

Jeigu lietuviškoje spaudoje paieškosime straipsnių apie „Gastronomiką“, netrukus pradės atrodyti, kad šis restoranas turi keturias Michelin žvaigždutes – tiek muilo burbulų, sproginėjančių tarp blizgučių fejeverkų fone yra pripūsta. Daug rašoma apie restorano įkūrėją ir vyriausiąjį šefą Liutaurą Čepracką, turintį retą Lietuvoje kulinarinį ir restoranų verslo išsilavinimą (Le Cordon Bleu). Jo rengiamas vakarienes ir degustacijas labai mėgsta lankyti tie patys, kurie mėgsta ir matyti savo nuotraukas žurnale „Žvėrys“, kiekvieną ketvirtadienį (jei tavęs nėra „Žverysė“, tai tavęs nėra ir elite, sako jie).

Prisiskaičius pompastiškų straipsnių norėjosi patikrinti, kiek visi tie blizgučiai ir diplomai turi bendra su realiu gyvenimu, t.y. lėkštės turiniu. „Gastronomika“ nepasižymi lengvai įperkamomis vakarienėmis, tai jau antrus metus Vilniuje šurmuliuojanti Gastronomijos savaitė, leidžianti ir brangius restoranus aplankyti už pakankamai simbolinę kainą (vakarienė 10 arba 20 eurų žmogui), automatiškai kvietė išsirinkti prabangiausias vietas, nes kada gi kitą kartą ten nueisi.

Įdomus faktas – „Gastronomikoje“ vietų Gastronominės savaitės meniu ragauti (lapkričio 17-19 dienomis tris kartus per vakarą nustatyomis valandomis) neliko tą pačią dieną, kai tik buvo paskelbta oficiali rezervacijos pradžia. Dar įdomesnis faktas buvo tas, kad pasiskambinus dieną prieš, jie jau nebeturėjo vietų 19 val. vakarienėms. Maždaug, rezervacijas priimsime nuo antradienio, bet va jau pirmadienį nelabai turime ką pasiūlyti. Tai ačiū savo bičiulei, kuri paprotino skambinti anksčiau nei buvo oficialiai skelbiama. Kitaip nebūčiau drįsus ir matyt būčiau likusi be vakarienės.

„Gastronomika“ įsikūrusi Naujamiestyje, absoliučiai neaiškioje vietoje, tad teko geras 10 minučių ratais vaikščioti, kol radome restoraną. Arba čia gal tik mums neaišku? Jei kas ieškos, tai už „Mens Factory“ į dešinę. Gal taip aiškiau. Nuo praeivių akių pasislėpęs restoranas ir nelaukia atsitiktinių svečių, čia vietas reikia rezervuoti, erdvės nedaug, tad norint kamerinėje aplinkoje praleisti prašmatnų vakarą reikia planuotis iš anksto.

Minimalistinis interjeras spindi kokybe ir labai gerais apšvietimo sprendimais. Vos kelios detalės puošia restorano erdvę, jokių margumų, ornamentų ir kvietkelių. Man patiko, pasirodė šaltai jauku. Intymumo ne per daugiausia, bet jei ateini su kompanija, bet kokie nejaukumai išsisklaido į šalis ir turi gerą malonų vakarą. Su užuojauta palydėjau poras, atėjusias dviese praleisti vakaro, nes visi dviviečiai staliukai buvo sujungti į vieną ilgą stalą, kurį dalinosi apie 5 poros. Merginos iš vienos stalo pusės, vaikinai iš kitos. Maža pasakyti, kad buvome labai patenkinti savo keturviečiu.

Meniu sudarė trys patiekalai, prie kurių galėjai rinktis rekomenduojamus vakaro gėrimus, suderintus su valgiais. Užbėgant įvykiams už akių, galiu iš karto pasakyti, kad mums labai patiko raudonasis ir vėliau, jau važiuojant namo, entuziastingas ir gerai nusiteikęs taksi vairuotojas sakė, kad va, žmonės turi gerą skonį, nes visas salonas kvepia vyno kamščiu, ir kaip būna nesmagu, kai chebra prisipliumpina pigaus vyno ir tuomet salonas dvokia spiritu.

Užkandžiui buvo orinis foie gras (ančių arba žąsų riebiosios kepenėlės, kam neaišku) su skysta aviečių žele. Užtepėlė pasirodė blanki ir švelni kaip valgant purų, ką tik nukritusį sniegą – konsistencija atrodo gražiai, bet skonio nėra. Gal per daug grietinėlės ir per mažai kepenėlių, o gal patirtį gadino intensyvaus skonio aviečių želė, atrodžiusi kaip geros kokybės aviečių uogienė be sėklyčių. Jūs žinote mano požiūrį į avietes, tai viskas čia būtų gerai, bet va be aviečių daugiau nelabai ką ir jautėme. Skrudinta duona buvo nuostabi ir tokią norėtųsi valgyti namuose prie savaitgalio pusryčių. Ant jos tepčiau sūdytą česnakinį sviestą su petražolėmis.

Pagrindinis patiekalas – anties krūtinėlė su morkų suflė, troškinta slyva, svogūnų džemu ir juodųjų pipirų padažu. Ir vėl saldu. Labai skanu, skoniai tarpusavyje puikiai derėjo, bet tas saldumas kai kuriuos bendravalgytojus truputį erzino. Viena valgytoja sakė, kad po visko šįvakar dar norėtų silkės. Aš ją galėjau suprasti.

Antiena iškepta tobulai, minkšta ir sultinga. Man ypač šitoje lėkštėje patiko morkų suflė ir svogūnų džemas. Gavau įkvėpimą svogūnų džemo pasigaminti namie, nes jaučiu kaip Kalėdiniams patiekalams šitas gėris tiktų. Ir prie vyno, ir ant ciabatos, ir prie mėsiškų patiekalų. Morkos buvo purios kaip plakta grietinėlė ir labai gerai kontrastavo su intensyvaus skonio juodųjų pipirų padažu. Žodžiu, viskas šioje lėkštėje buvo gerai, tik lietuviškai godūs skrandžiai norėjo didesnės porcijos.

Desertui – brownie su juodųjų česnakų ledais, mėynių želė ir morengais – nustebino labiausiai. Kaip vaikas džiaugiausi lengvesniais už orą morengais (ištirpo vos prisilietę prie liežuvio) ir sūdytos karamelės padažu, kuris nebuvo įrašytas į meniu, o man patiko bene labiausiai. Daugumai valgytojų malonų įspūdį padarė česnakniai ledai, kurie nuostabiai derėjo su skrudintais traškiais česnakų trupiniais. Brownie buvo neįsimenantis (skanus kaip ir daugeliu atveju, fejeverkų į padangę neiššovė), o mėlynių želė apskritai pūpsojo sau nesusipratusi. Rūgšti, keisto skonio, primenanti mėlynes, bet labiau prastai užšaldytas negu šviežias.

Tarp besivaišinančių svečių kartais prasisukdavo ir pats šefas, ponas Čeprackas, savo dėmesiu pamaloninęs arti pusės vakaro lankytojų. Kai visame restorane yra apie 20 žmonių, tai tokioje situacijoje tikėtumeisi, kad dėmesio iš šefo užteks visiems. Neužteko. Mūsų stalas nei akies krašteliu nebuvo nužiūrėtas. Asmeniškai pasirodė awkward ir nelabai malonu, bet tokia tebūnie šefo valia. Jam geriau žinoti, kaip elgtis su savo restorano lankytojais.

Įdomi patirtis, stebint vienu prabangiausiu laikomą Lietuvos restoraną. Šaltas jaukumas įgavo naują prasmę. Vizualiai viskas kaip ir be priekaištų: skoningas interjeras, dėmesingi padavėjai, estetiškos patiekalų prezentacijos. Bet kai įlendi į vidų ir paragauji, kas lėkštėje padėta, galiausiai palieka įspūdį, kad širdies čia įdėta nedaug. Maždaug, biškį va čia padalinu savęs, bet didesnę dalį pasilieku sau, kad į mano širdį neprisibelstumėte. Jeigu reiktų rinktis prabangią vakarienę, šio restorano mano prioritetų sąraše ko gero kad nebūtų.