Gastronomijos savaitės meniu
Klasikinės prancūziškos virtuvės apraiškos ir baltomis staltiesėmis nukloti stalai yra gan reti svečiai mano kasdienybėje. Pirmas atvejis todėl, kad paprastai pirmenybę teikiu Viduržemio jūros virtuvei, kurioje vyrauja labai daug šviežių daržovių ir vaisių. Sviestu laistyti ir bulvėmis bei tešla akompanuoti patiekalai visuomet skanu, tik gal rečiau tokių norisi (ir sviestą, ir bulves labai mėgstu, bet iš manęs niekas neatims noro jaustis lengvai pavalgius – dėl šios priežasties dažniau valgau salotas negu bulvių košę). O baltos staltiesės man visuomet smagu ir visuomet asocijuojasi su proga. Šįkart proga buvo seniai matytų Bičiulių susitikimas Gastronomijos savaitės vakarienei.
Nesuskaičiuojamą kiekį kartų esu praėjusi per Brasserie langus, vis nulydėdama už jų sėdinčius restorano svečius žvilgsniu, maždaug „jiems ten turbūt labai faina ir jauku sėdėti“. Ir kai pamačiau Gastronomijos savaitės dalyvių sąrašą, Brasserie lengvai pateko į vieną iš rezervacijų. Pagaliau išbandysime.
Užkandžiui malonūs padavėjai atnešė mums sraigių. Turiu pripažinti, man čia buvo pirmas kartas su jomis. Kada paskutinį kartą turėjote pirmą kartą? Tai va, džiugesys. Grybų konsistencijos ir ypač gausiai česnakiniu sviestu su petražolėmis nulaistytos sraigės buvo labai malonus užkandis. Iš tikrųjų, man galėjai atnešti tiesiog to sviesto ir šviežios šviesios duonos, būčiau sutepus visas riekeles iki paskutinės – taip yra skanu sūdytas sviestas. Sako, už paprastą sviestą geriau yra tik sūdytas sviestas. Dar pridėsiu – sūdytas sviestas su žalumynais ir česnakais. Šalia dar prašau duonos ir tikrai nebereikia nei sūrių anei dešrų.
Šešios sraigės su česnakų ir petražolių sviestu
Jei būčiau valgiusi tai namie, sviestą būčiau išgėrusi
Po tokio daug žadančio užkandžio alkis jau gerokai aprimo, tad su lengvu nerimu laukiau pagrindinio patiekalo – anties su apelsinais – nes porcijų dydis, regis, čia net labai dosnus. Čia prisiminiau, kaip prieš kelerius metus, vos pradėjusi kažką gudriau virtuvėje sukti, išdidžiai nusprendžiau Kalėdoms paruošti antį su apelsinų padažu. Šiaip jau antį jeigu kas ir kepa pas mus namuose, tai tik mama, ir jai visada ji puikiai pavyksta. Paprastai būna įdaryta obuoliais ir patiekiama su namine bruknių uogiene. Pamenu mamos perspėjimą „dukryt, ar tikrai nori tai daryti?“. Tai žinoma, susiradau, rodos, gerą receptą, tai jau darysiu būtinai ir jokios tradicijos man nesutrukdys. Finale valgėme tiesiog keptą antį (nieko ypatinga) su keisto skonio krakmolingu apelsinų sulčių padažu. Ir ką aš sau galvojau? Daugiau šito darbo niekad neapsiėmiau, bet tikiu, ateis diena, kai kartosiu, tik gal šįkart jau be krakmolo padaže.
Kai Brasserie pamačiau savo antį al’orange lėkštėje, persmelkė sunkus nerimas, kaip reikės visa tai suvalgyti. Porcija buvo daugiau nei labai didelė, atsižvelgiant į tai, kad susirinkome trijų patiekalų vakarienės. Kaip „Gastronomikoje“ per vakarienę svarstėme, ar po to dar važiuoti į Hesburgerį, nes kirminas dar juda, ar vis tik negadinam skonio, tai čia iškart atėjo aiškus suvokimas, kad išeisiu persivalgiusi. Negaliu pakęsti išmesti maisto, tad jau geriau suvalgysiu per daug, negu leisiu geros kokybės maistui pasiekti šiukšlių konteinerį. Sunku pasakyti, kas yra didesnė nuodėmė – persivalgyti ar išmesti maistą? Tarkime, pasirinkau mažesnę nuodėmę. Kol Afrikos vaikai badauja, tikrai neleisiu išmesti pusės gerai iškeptos anties šlaunelės vien todėl, kad bus sunku užmigti pilnu skrandžiu. Pakentėsiu ir praeis.
Kepta antis su apelsinais ir karamelizuotomis bulvytėmis
Jeigu jau lygintume pastaruoju metu valgytas antis („Gastronomikoje“ buvo anties krūtinėlė), tai visuomet balsuosiu už krūtinėlę, kuri visuomet bus sultingesnė ir minkštesnė už šlauneles. Tai buvo labai gerai iškepta antis, pasitaikė ir keli sausesni gabalėliai, esantys arčiau blauzdelių paviršiaus. Minimalius trūkumus puikiai ištaisė nuostabus apelsinų padažas. Čia vėl prisiminiau savo gamintą nesamonę iš tetrapakinių apelsinų sulčių ir bulvių krakmolo. Aha, buvo ir taip kažkada, taip receptas liepė. Brasserie šalia antienos iškepė švelnių minkštų bulvyčių, kurių dėl šventos ramybės galėjo ir nebūti. Kai toks kiekis mėsos, tai bulvės su kiekvienu kąsniu guldo vis arčiau žemės. Labai skanu buvo ir troškintos apelsinų skiltelės. Sultingos, saldžios, nuostabiai gaivino keptą antieną.
Antiena buvo gerai iškepta
Einant trijų patiekalų vakarienės mane visuomet kamuoja noras sukeisti desertą su užkandžiu vietomis, bet niekada to padavėjo nepaprašau. Jeigu yra visokių patiekalų, kuriuos reikia paragauti, tai beveik visada pradėsiu nuo saldžiausių. Tuomet kiek palauksiu ir jau kibsiu į kažką rimčiau. Po didelio kiekio mėsos valgyti deserto, o ypač iš vaisių, man nėra jokio malonumo. Vistik susitikome tiriamaisiais tikslais pasižiūrėti, ką priruošę restoranai tokios neeilinės šventinės savaitės proga, tai nesiraukau ir sulaukusi obuolių deserto.
Tešlos krepšelis su kremu buvo puikus – ypač traški tešla ir purus baltyminis kremas maloniai glostė skrandį. Obuoliai galėjo būti ir minkštesni, pasirodė tik vos apkepę. Desertą dengė trapus cukrinis traškutis, kurį sulapnojau patį pirmą.
Traškioje tešloje keptas obuolys su karameliniu padažu ir vaniliniais ledais
Vaniliniuose desertuose visada noriu matyti juoduojančias vanilės sėklytes. Čia jų nebuvo
Po tokio kalibro vakarienės beliko tik giliai kvėpuoti ir iš visų jėgų stengtis suvirškinti tą kiekį iki miego. Iš restorano mūsų kompanija išėjo patenkinta ir aplinka, ir patiekalais, ir aptarnavimu. Vieta, į kurią norėsis po kurio laiko sugrįžti. Malonu buvo matyti ir artipilnį restoraną, kurio lankytojai vakarieniavo a la carte – man smalsu, ką restoranas dar gali pasiūlyti. Ateisime ir vėl.
