Vietinės baltosios Europos vynuogės ir laimėtoja Gruzija

Degustatoriaus stalas „Vyno klube“

Paskutinį 2014-ųjų vasaros pirmadienį turėjau garbės ir laimės dalyvauti „Vyno klubo“ ir someljė mokyklos rengiamame seminare „Vietinės baltosios Europos vynuogės“. Renginio vedėjas – Lietuvos someljė asociacijos prezidentas, vyno ekspertas Arūnas Starkus. Aš labai seniai norėjau savo akimis pamatyti ir išgirsti, kaip apie vynus kalba šis žinovas, ir štai man pasitaikė proga, kurią gavau „Debesų“ žurnalo vardu. Svajonės pildosi toliau.

Vakaro metu degustavome dešimties skirtingų baltųjų vynuogių veislių (būtent veislių, o ne rūšių) vyną, pagamintą iš tipiškų vietinių baltųjų vynuogių, kurių gimtasis kraštas yra Europa. Lokaliau nebūna – ragavome tokius vynus, kurių nemaža dalis yra menkai žinomi toliau už savo šalies ribų.

Arūnas Starkus degustacijos metu labai teisingai pastebėjo ir ačiū jam už priminimą, kad daugelis to, ką mes dabar ragaujame, eiliniam vyno vartotojui šviestų visiškai vienodai ir būtų labai sunku tuos vynus atskirti tarpusavyje. O, tai buvo tikra Tiesa. Mano žinios apie vyną, jau esu ne kartą minėjusi, yra visiškai menkos ir mokausi aš labai pamažu. Taip ir per solidžią degustaciją bandžiau ieškoti visų tų žaliųjų citrinų žievelių, džiovintų gėlių, baltųjų pipirų ir cianidiško šviežiai lukštento migdolo lukšto aromatų. Klupau ties kiekvienu vynu ir lygiai taip pat kėliausi iš naujo imdama naują taurę, kol štai gavome išbandyti Šį Poną:

Pheasant’s Tears 2011-ųjų vynas, pagamintas iš chinuri vynuogių Kartli regione, Gruzijoje (nuotraukos autorius: Jonathan Cristaldi ‏@NobleRotNYC)

Ir taip aš radau Savo vyną. Esu visiškai įsitikinusi, kad Mama Gruzija, didžiulė akmens masyvo skulptūra, stovinti aukščiausios Tbilisio kalvos papėdėje, į savo akmeninę taurę yra įsipylusi būtent tokį vyną. Mane absoliučiai užbūrė ypač sodrus saulėje džiovintų (ir kone rome mirkytų) razinų ir sultingos Gruzijos vasaros aromatas. Kol Arūnas Starkus su daugelio susirinkusiųjų pritarimu kandžiai, bet nepiktai šaipėsi iš gruziniškų vynų ir iš būtent šio, kurį tuo metu ragavome, aš tik skandinau nosį taurėje ir man sukosi galva nuo žaibiškai besisukančių prisiminimų iš Gruzijos. Šios fazano ašaros, kaip pavadintas vynas, yra vienas iš nedaugelio natūralių vynų, kuriuos man teko ragauti Lietuvoje. Jame nėra sulfitų ar mielių, jis pats toks sau susifermentavęs iš labai ilgai kartu su odelėmis laikytų vynuogių ir tuo prisirpusiu saulės skoniu man priminė geriausią vyno patirtį iš Gruzijos. Toje šalyje tarp nesuskaičiuojamo ir nesuvartojamo kiekio pigaus ir labai blogo stalo vyno mums pasisekė paragauti ir puikaus puikaus gruziniško vyno, labai aiškiai gaminto čia pat, nes jo skonis ir aromatas yra nesumaišomas su niekuo kitu. Ir daugeliu atveju geriausias vynas buvo ragautas būtent namuose, įpiltas į bevardžius žaliojo stiklo vyno butelius ar išpilstytas pas vieną ypač svetingą močiutę kažkur Borjomi daugiabučių pakrašty. Jau vien jo spalva išduoda, kad čia dabar ragausime Gruziją, nes tik Gruzijoje kokybiškas baltasis vynas būna tokios sodrios gintaro spalvos ir nepaisant savo kaip tortas saldžių aromatų išlieka visiškai sausas ir švelniai sutraukiantis liežuvį. Ir visi tie atlaidūs pokštai apie Gruzijos vyno pardavėjus, nuskambėję vakaro metu, jie taip tiko, na taip tiko klausytis, kol uoslę glostė saldžios razinos. Ponas Starkus pasakojo per Vyno dienas sutiktus gruziniško vyno pardavėjus, kurie niekaip nenorėjo suprasti „na kodėl jums nereikia vagono mūsų vyno? Visiems reikia, o jums nereikia, kaip taip gali būti?“. Emocine prasme gal kiek sutirštinau įspūdį, bet tokia yra Gruzija – ji tokia sodri ir tokia ryški, kad negali palikti abejingų. Ir turi būti lengvai išprotėjęs, kad ją mylėtum tokią, kokia ji yra, su visom sočiom užstalėm ir taksistais-apgavikais-melagiais-žulikais.

Kol renginio dalyviai vienas per kitą murmėjo, kad maždaug „kas čia per vynas ir ar tikrai yra, kas jį perka (ho-ho-ho)“, Arūnas Starkus pasakojo apie savo vizitą Italijoje, kur jis dalyvavo tokių pat natūralių vynų degustacijoje. Sakė, kad iš dešimties daugumos net gerti nebuvo galima ir įmanoma, bet 2-3 galėjai daugiau mažiau praleisti, kaip geriamus. Ir nepaisant tokių radikalių įspūdžių skonio prasme, vyno ekspertas pažymėjo, kad tarp vyndarių ir kitos vyno kultūros aukštuomenės yra nemažai tokių visiškai pamišusių dėl natūralių vynų žmonių, kad, sako, kol tu bandai nuryti gurkšnį, jų akys tiek blizga ir tiek dega, kad ta jų aistra ir meilė tokiam vynui atrodo neįtikėtina. Ir dėl tokių žmonių natūralus vynas dar gyvuos ir aš linkiu jam sėkmės, nes aš esu lygiai tokia pat išprotėjusi ir man lygiai taip pat, kaip ir jiems, patiko šitas gruziniškas perlas, subrendęs tarp gausybės vynuogių odelių, o gal net ir kauliukų ir šakelių. Iki visiškos romantikos aš net norėčiau įsivaizduoti, kad šis Pheasant’s Tears buvo gamintas iš basomis pėdomis traiškytų vynuogių. Ir dar beveik norėčiau padėti daugtaškį, nes toks emocinis fonas to reikalauja.

Sugrįžtant į žemę, Pheasant’s Tears Vyno klubo parduotuvėse kainuoja 75 Lt (arba 21,72 EUR) ir aš nuoširdžiai linksiu galvą, kad tai yra visiškai adekvati kainą už Tokį vyną. Perkam ir ragaujam Gruziją.