Sviestinės šparaginės pupelės

Prieš pradėdama rašyti savo blogą turėjau labai aiškią viziją – jame niekada nebus jokių kasdieniškai primityvių patiekalų, kuriuos dažnas moka pagaminti užsimerkęs ir jų receptų niekuomet neieško inetrnete, pvz. virtos kiaušinio puselės su majonezo padažu arba keptos bulvės su svogūnais. Nors taip, galima ir tokių „receptų“ rasti, kurių aš vistik receptais vadinti nedrįsčiau. Tiesiog gerbdama Skaitytojus nenoriu gaišinti jų laiko nuobodesniais už pilką šaligatvio plytelę įrašais apie dalykus, kurie jokia išmone nepasižymi.

Man visuomet patinka patiekalai, kurie nėra gerai pažįstami eiliniam lietuviui, ingredientai, kurių niekas/dažnas nežino, nematė, negirdėjo. Ir vis dėl to nulenkdama galvą Skaitytojams tyliai sau rašau šitą tekstą apie Jos Didenybes Šparagines pupeles, kurios yra vienas didžiausių gamtos stebuklų, pasirodančių tik porą mėnesių per metus ir džiuginančių skrandžius savo šilkine tekstūra (kai yra lėtai ištroškintos su sviestu ir grietinėle, kaip matysite žemiau).

Tai yra tikra Puota mano skonio receptoriams – taip ruoštas pupeles galiu valgyti lygiai kasdien ir, pageidautina, pietums ir vakarienei, bent jau garnyrui. Dažniausiai man jos būna kaip star ingredient vakarienės lėkštėje po to, kai apsilankau turguje ir iškeičiu dešimtinę į nemažą ryšulį bobutės užaugintų ir priskintų šparaginių pupelių ankščių.

Vaikystėje aš nė iš tolo negalėdavau artintis prie šių pupelių, nors jas kiekvieną vasarą sode augindavo mano mama ir dažnai jas ruošdavo su tuo pačiu sviestu, su kuriuo aš dabar tas ankštis laistau kas sykį jas gamindama. Žiauriai smagu, kad skonis keičiasi ir su metais ateiname į protą, iš tikrųjų suprasdami, kas yra geras maistas. Vaikystėje man švieži agurkai su saldinta kakava būdavo pats geriausias desertas, kurį lapnodavau, kai tėvai nematydavo. Kartą pamatė, tai pasikvietė tetą pasižiūrėti – kol suaugusieji atlaidžiai kvatojo iš mano kulinarinių eksperimentų, tol aš kuo ramiausiai toliau kramčiau tuos agurkus, vis gausiau kakava pasibarstydama. Dabar niekaip nesugalvočiau.

1 porcijai troškintų šparaginių pupelių reikia (visuomet dedu iš akies, tad kiekius nurodžiau plius minus):

–          2 saujų šviežių šparaginių pupelių;

–          Druskos arba kokybiško daržovių sultinio apvirimui;

–          20 g sviesto;

–          30 ml grietinėlės;

–          1 skiltelė česnako;

–          Šviežiai maltų pipirų (pagal protokolą priklausytų baltieji [nes patiekalo spalva tai suponuoja], bet mano malūnėliui tinka tik juodieji, tai aš per daug dėl to nepergyvenu).

Iš pradžių nuo abiejų pupelių ankščių galų nupjaustome galiukus, o pupeles perpjauname pusiau (idealus dydis, patogu valgyti). Suberiame į pasūdytą verdantį vandenį (aš tiesą sakant paprastai tiesiog užpilu jas šaltu vandeniu, kad beveik apsemtų ir pastatau ant kaitlentės) ir verdame apie 3 min, kol pupelės suminkštės, tačiau dar pakankamai priešinsis įbestai šakutei. Mes nenorime pervirti pupelių, nes jos sutiš ir nebebus ko troškinti ant sviesto – nei formos, nei skonio. Nuovirą nupilame, leidžiame pupelėms atvėsti atidengtame puode.

Įkaitiname keptuvę, dedame dosnų sviesto gabalėlį ir suberiame smulkiai kapotą/spaustą česnako skiltelę. Minutę pakepiname ant vidutinės ugnies, kad česnakas suminkštėtų ir švelniai pagelstų. Suberiame pupeles ir kepiname periodiškai pamaišydami dar keletą minučių ant žemos-vidutinės ugnies, kol pupelės pradės lengvai skrusti. Galime užberti papildomai druskos ar druskos su žolelėmis – priduos labai gerą aromatą. Galiausiai supilame grietinėlę, lengvai pamaišome mentele, kol iš grietinėlės išgaruoja didžioji dalis vandens, ji sutirštėja ir apvelia visas pupeles. Uždengiame keptuvę ir paliekame troškintis ant žemos ugnies porą minučių.

Taip paruoštos pupelės yra nuostabiai minkštos – labai dera su virtomis ir po to ant sviesto apkeptomis šviežiomis bulvėmis, kadangi jų tekstūra praktiškai nesiskiria. Ant pupelių tinka užbarstyti žiupsnelį šviežiai kapotų krapų, kurie su česnakais išpažįsta sielos draugystę. Nuostabiai glotnios pupelės yra skanios su kartu valgomomis šviežių sezoninių daržovių salotomis.

Su tais pačiais skoniais labai mėgstu ruošti ir šviežias cukinijas (tik jų neapverdu, o supjausčiusi riekelėmis apibarstau druska ir leidžiu kelioliką minučių išprakaituoti, tuomet šaunu į keptuvę), ir žiedinius kopūstus. Pastaruosius ruošiu lygiai taip pat, kaip ir pupeles. Išvardintas daržoves puikiai tinka ir kartu maišyti, aš ką turiu, tą ir troškinu – jau vien dėl jų mano šaldytuve vasarą nuolat yra sviesto. Tegyvuoja vasara.