Pomidorų ir agurkų salotos, kasdien lydėjusios mūsų valgius per visą šalį.
Šie metai man kupini pačių geriausių atradimų (čia taip neišvengiamai nutinka, jeigu iš esmės įsiklausai į savo poreikius ir pomėgius). Vienas iš jų – ėmiau stipriai valyti savo aplinką nuo negatyvių emocijų. Su patrynimais. Gyvenimas per trumpas, kad bendrautume su netinkamais žmonėmis ar imtumėmės nemielos veiklos, garantuojančios ilgainiui atsirandantį lėtinį nuovargį, atšalusius santykius su artimaisiais ir gebėjimo džiaugtis kasdienybe nebuvimą. Taigis šaltai trenkiu durim ten, kur jaučiu, kad man geriau nereikia būti. Nesiveliu į pokalbius su bambekliais ir zyzlomis, kurie taip ir taikosi iščiulpti nuotaikos likučius. Nesiklausau save įsimylėjusių pagyrūnų, kurių dienos tikslas yra paskelbti kuo -esnę nuotrauką Facebooke, kad visi matytų, koks tobulas jų tas gyvenimas, o visi tie, kur anapus ekrano, tai tik žemės dulkės (ir baikit pagaliau kelti savo vos ėmusių kvėpuoti kūdikių nuotraukas arba vaizdelius iš super girtų vakarėlių septintą ryto [iškrypimas abiem atvejais]). Ate, iki niekada, call you never.
Tuo tarpu rugsėjo paskutines ir spalio pirmas dienas buvau išvykusi atostogų. Su draugų kompanija sugrįžome į Gruziją. Pamenate, pirmą kartą keliavau ten pernai ir po to dalinausi įspūdžių gausa keliuose įrašuose:
Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumi, I dalis
Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumi, II dalis
Įspūdžiai iš Gruzijos: Tbilisi, III dalis
Šiemet grįžau su krūvele naujų įspūdžių ir naujų emocijų, net ir lankant tas pačias vietas. Kaip ir pernai, šiemet kelionės pradžią norėjosi pažymėti prie jūros, nes gi atostogos, tai norisi nors kelias dienas pasikaitinti saulutėje, kai Vilniuje jau tik kokie +5, o Gruzijoje visas 10 dienų mus lydėjo +30 (na ok, tik kalnuose vėsiau, bet kur ne kalnai, ten buvo karšta). Apsistojome Kvariati, mini miestuke už vietinės Palangos, Batumi, vos pora kilometrų iki Turkijos sienos. Čia yra viena gatvė (ir ta pati veda į Turkiją, tad sunkiųjų transporto priemonių srautas nenutrūkstamas 24/7), skirianti plačią paplūdimio juostą nuo kalnų. Keli viešbučiai ir kokie du šimtai vietos gyventojų. Gali rinktis, nori gyventi kalne ar arčiau jūros.
Kvariati paplūdimys
Juodosios jūros paplūdimiai su savo akmenukais yra nuostabus dalykas – išėjus iš paplūdimio nereikia dar tris dienas kratyti ausų, kad išbyrėtų paskutinės smėlio smiltelės. Mažiau patogus dalykas, kad per akmenukus basas nelabai pavaikščiosi, nes šie įkaista kaip reikalas, o vandenyje yra slidūs; tačiau jei turite bet kokius Crocs tipo batukus ar basutes, vaikščioti ir net maudytis bus vienas malonumas. Vanduo čia buvo skaidrus iki negalėjimo ir net įsibridęs iki smakro galėjai kelis metrus į priekį matyti. Aš kai neplaukiojanti, tai man jūros dugno stebėjimai labai aktualūs. Tokių procedūrų metu aptikau labai juokingą mažutę medūzą, kurią netrukus pasigavau į alaus bokalą ir, baksnodama ją pirštų galiukais, tyrinėjau, kaip ši palei savo šonus leidžia neoninius burbuliukus, matyt pamėlynavusius iš pykčio ir tokio ramios kasdienybės sutrukdymo. Sorry, medūza, buvo malonu susipažinti.
Medūza
Tingiai leidžiant dienas paplūdimy kilo mintis, kad esant tokiam puikiam klimatui šioje šalyje kas antras be didesnio skausmo galėtų būti vegetaras. Geriausio skonio uogos, vaisiai ir daržovės – viskas saulėje sunokę, taigi labai sodraus skonio, gausiai kvepiantys ir sultimis varvantys. Paplūdimyje kasdien galėjai sutikti kelioliką prekeivių, dažniausiai vietinių bobučių ir diedukų, bandančių prisidurti prie pensijos savo sodo gėrybėmis. Pirkome figų (Lietuvoje jos visada be skonio net ir sezono metu), pirmųjų mandarinų (jei vos pageltę, tai valgyti jau gali, bet šiaip dar rūgštis), melionų (tokių saldžių pas mus retai gausi, peilis ėjo kaip per išpurentą kambario temperatūros sviestą, o kvepėjo penkiais aukštais gėlių žiedlapių, tropikų ir vaisių sulčių).
Turgus tiesiog ant tavo šezlongo.
Žalios figutės yra saldesnės už raudonąsias. Paragavusi šios figos supratau, apie ką yra šviežios figos. Super.
Šitos mažiau saldžios, bet irgi puikios.
Rūgštelės. Net ir man, rūgščių skysčių mėgėjai, šitie buvo jau kiek per daug.
Plaktos grietinėlės minkštumas ir ambrozijos saldumas. Oro bučinys yra mažiau švelnus už šitą melioną.
Miestuke veiksmas būna dvejopas: guli prie jūros (nes pasivaikščioti nelabai yra kur) arba lankai restoranėlius, įsikūrusius čia pat ant kranto. Poilsiautojų buvo gal 15, tai restoranų keletu daugiau. Dažnas vaizdas, kai mūsų kompanija sudarydavo pusę lankytojų skaičiaus. Nuo čia kasdienai užsikabinome ant agurkų ir pomidorų salotų, kurios visur būdavo arba neblogos, arba labai geros. Visuomet dar stambiai pačečkavotų baltųjų svogūnų, kurie čia visur būdavo tokie saldūs, kad galėjai vienus kaio obuolius graužt be didesnių rūpesčių apie nemalonų burnos kvapą. Ir visais atvejais salotos būdavo nubertos gelsvėmis, kurių tikrai atsivalgėme maždaug pusei gyvenimo.
Iš prisiminimų ciklo“Agurkų ir pomidorų salotos Gruzijos restoranuose“:
Batumi: kartais jos būdavo su paprikomis. Paprikos ten visuomet sausos, kietos ir nelabai skanios. Fone – nuostabių gruziniškų sūrių iš nepasterizuoto pieno rinkinys. Gruzinų sūriai yra wow.
Kvariati. Su saldžiais baltaisiais svogūnais salotos būdavo pačios skaniausios. Svogūnai iš dubenėlio dingdavo pirmieji.
Tbilisi. Pabandykite įsivaizduoti tokius svogūnų žiedus savo salotose Lietuvoje.
Stepantsminda (ex Kazbegi). Ir kalnuose yra pomidorų su agurkais.
Į Kvariati sugrįžti norėtųsi dėl malonaus poilsio paplūdimyje ir neįprastos Gruzijai ramybės. Beveik nesutinki kitų žmonių per dieną, tik vienas kitas kažkur horizonte, ir tas netrukdo. Gal tik gyventi reikėjo ne prie pat gatvės, o kiek toliau į kalnus, idant staigiai važiuojantys sunkvežimiai nedrumztų ramaus miego.
Mūsų mėgstamiausias vietos restoranėlis, stebinęs nepriekaištinga europietiška švara ir tvarka. Galėjai jaustis kaip geram kurorte kur nors Pietų Europoje.
Restorano kiemelis.
Vakarais tvyravo absoliuti idilė su tuščiu paplūdimiu ir tuščiais staliukais
Galima gyventi šalia paplūdimio arba galima gyventi aukštokai kalno papėdėje.
Vieną vakarą nuvažiavome pasižiūrėti į Gruzijos-Turkijos sieną, esančią Sarpi gyvenvietėje. Absoliutus chaosas, turgus, pypsenimai, rėkavimai ir panašūs atributai. Tai kaip džiaugėmės, kad čia neradome patikusios nakvynės, kai iš Vilniaus ieškojome, ir apsistojome už poros kilometrų:
Siena su Turkija.
Karvutės visoje šalyje ganosi, kur joms papuola.
Kol lietuviai raškė paskutinius obuolius, gruzinai laukė eilinio mandarinų derliaus.
Reto nejaukumo Sarpi paplūdimys, visai šalia nenutrūkstamu srautu keliautojus priimančios sienos. Užtat fone matomas dailus mečetės minaretas.
Paplūdimio maistų nugalėtoju be didesnių konkurentų išrinkome čkmeruli, t.y. orkaitėje keptų (ir gal net prieš tai apvirtų, sprendžiant pagal skonį), visos vištos dalių, po kepimo dar išsimaudžiusių gausiai česnakinėje grietinėlėje. Toks cholesterolio kamštukų Jūsų arterijoms rinkinys, užtat ne visada taip skaniai vištą su česnakais pavyksta namuose pasigaminti:
Jo didenybė čkmeruli, burbuliuojančioje grietinėlėje, visuomet moliniame dubenėlyje.
Dar Gruzijoje labai populiarūs baklažanai su riešutais, tai jeigu restoranas naudoja ne patį prasčiausią aliejų, baklažanai gaudavosi nekartūs ir minkštučiai, galėdavai šaukštu kabinti:
Baklažanai su riešutais.
Sriubų sriuba Gruzijos šalyje man buvo čihirtma, kas iš esmės yra riebus ir tirštas vištienos sultinys. Dubenėlyje dažniausiai rasdavai kokį visą sparnelį ar pusę krūtinėlės. Jokių daržovių ar ryžių, tik tie du dalykai ir kelios žolelės dėl vaizdo. Sriubių karalienė nepasižymi dailia išvaizda, tad gaila, kad nuotrauka neperteikia to viso jai būdingo aromato:
Vištienos sultinio karalius arba Gruzijos sriubų karalienė čihirtma.
Atostogos yra ne atostogos, jeigu neparsiveži bent keleto dailių katukų nuotraukų. Per šią kelionę susidūrėme, kad tu negali pavalgyti jokiame lauko restorane, prieš tai nepamaitinęs keleto šuniukų ir kačiukų. Tai pajūryje dar viskas buvo gerai, kol pietumis ir vakariene dalindavomės su vienu mažyliu:
Mr. Cute.
Tbilisyje buvo gausiau:
Dar du už kadro.
Kitas įrašas bus apie kitaip atrastą Tbilisį. Stay tuned.
