Mažoji bulvinių blynų porcija už 2,00 €.
Bus ilga įžanga, tad jei norite skaityti tik apie restoraną, scrollinkite gerokai žemyn.
Ilgus metus kentėjau nuo rugpjūčio melancholijos (internetuose ją vadina August blues), apie kurios paplitimą sužinojau tik pradėjusi rašyti šias eilutes. Pasirodo, aš ne viena tokia. Ši melancholija su tamsos efektais (negaliu to pavadinti depresija, bet liūdesys, nerimas ir apatija yra jos elementai) pradėdavo belstis jau liepos paskutinėmis dienomis, rugpjūčio pirmą savaitę pati atsidarydavo mano širdies duris ir patogiai įsitaisydavo. Rugpjūčio antrą savaitę imdavo dažniau kirbėti visa apimantis nerimas, o paskutinę mėnesio dekadą vargindavo didžiulė apatija ir nepaaiškinamas liūdesys, sumišęs su tuo pačiu nerimu. Rugsėjo pradžioje ši melancholija imdavo sklaidytis ir jau netrukus dingdavo kaip atėjusi. Rugpjūtis ilgai buvo mano pats nemėgstamiausias mėnuo.
Mirusios kopos. Vaikščioti galima tik nutiestu taku.
Gimiau dar normaliai neišbrėškus rytui po vienos tamsiausių metų dienų (lapkričio 24) ir niekad neturėjau problemų su rudeniu ir trumpėjančiomis dienomis. Kai (toks jausmas, kad) 90% tekstų rugsėjo internetuose prasideda „Ar Jus slegia vis trumpėjančios dienos? Pasiilgstate vasaros?“, tai aš negaliu su jais relatintis. Su kiekviena rudens diena iki pat gimtadienio jaučiu didėjantį energijos kiekį ir kol naktys ilgėja, ateina mano stiprybės laikas. Tikiu, kad mano gimimas gūdų rudens rytą ir ilgos tamsios naktys netrukus po to, bent iš dalies nulėmė, kad šiaip jau esu (overly) optimistinio būdo. Ruduo ir žiema manęs nei trupinėlio negąsdina ir daugeliu atveju džiugina labiau nei vasara. Mėgstu pasivaikščiojimus tuščiais šaligatviais, dairantis po plikas medžių viršūnes. Kaifuoju nuo žieminio Vilniaus senamiesčio sekmadienio vakarą, kai gatvėse vaikšto tik dar kokie trys, panašūs į mane. Miestas būna laisvas nuo triukšmo, nevargina saulė (jeigu yra +21, tai mane jau kartais truputį vargina), galima dėvėti plonytėlės spalvotos vilnos sijonus ir ryškiau pasidažyti lūpas ar nagus nusilakuoti slyvomis. Nurimęs Vilnius šaltuoju metų laiku man yra arti idilės, nors pastaruoju metu vis pasvajoju ir pasvarstau galimybę ateityje gyventi už miesto, arčiau miškų ir laukų. Vis gi jei reikėtų rinktis, tamsus miškas ar tamsus miestas, šią akimirką balsuoju už tamsų miestą su nušviestomis langinėmis.
Vaikštant palei Parnidžio krantelį.
O šiemet buvo pirmieji metai, kiek save atsimenu, kai rugpjūčio melancholija manęs taip ir neaplankė. Jeigu anksčiau tokiu metu (rugsėjo pradžioje) žiūrėdama į visas tas vasaros pabaigos nuotraukas su saulės nutvieksta Baltija ir basomis pėdomis imdavo egoistinis liūdesys „ir aš taip norėčiau, bet šiemet jau viskas, vasara baigėsi, reikės metus laukti vėl“, tai šiemet rugpjūčio antrą pusę praleidau prie jūros Nidoje ir labai ramiai žinau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų ne tik šiais metais, bet ir ever. Nes kur mums leisti laiką, renkamės patys.
Mintis palydėti vasarą būnant prie jūros (ir ne šiaip savaitgaliui, o taip normaliai, bent kokias 10 dienų, o galima ir ilgiau) ilgą laiką man atrodė kaip nepasiekiama svajonė, kuri skirta ne man. Čia prieš akis iškildavo mano susimenkinusi aš ir sakydavo, kad tau taip negalima, čia tik kiti taip gali, o tu sėdėk Vilniuj ir dūsauk. Šią vasarą Kuršių Nerijoje praleidusi arti trijų savaičių labai aiškiai žinau, kad kitąmet važiuosiu ten bent mėnesiui. Mano darbas nėra pririštas prie Vilniaus ir esu laisva būti ten, kur noriu. Šių metų Nida stebuklingai parodė, kad efektyvaus darbo ir kokybiško poilsio derinimas iš tiesų egzistuoja ir man tai nuostabiai veikia. Jaučiuosi praturtėjusi, įgijusi tokią patirtį ir supratimą.
Nidos šermukšniai. Šiemet sužinojau, kad jie yra valgomi ir iš jų galima virti nuostabias uogienes. Ragavau, skonis wow.
Rugpjūčio Kuršių Nerijos gamta parodė, kaip elegantiškai ateina ruduo, šiltai ir meiliai atsisveikindamas su vasara. Kiekvieną dieną stebėjau nokstančius šermukšnius, skyniau nuostabiai saldžias bruknes, nuvydama voriukus ir vis įsipainiodama į kokį voratinklį. Mačiau, kaip kasdien saulė krito vis kitaip ir jūra nuolat mainėsi. Vos per keletą dienų 18:30 vis dar odą deginanti saulė (tą dieną Vilniuje buvo kokie +15, parą lijo ir atskriejo žinia, kad draugės jau dėvi pėdkelnes) pasikeitė į glostančią šilumą, kuri nedegino net ir visą dieną praleidus paplūdimyje. O jūra glosto iki šiol. +18 vanduo Egipto turistams gali nuskambėti kaip ledynmečio pranašas, tačiau iš tiesų tokios temperatūros Baltija yra tokia komfortiška, kad nesinori iš jos išlįsti. Įsibrendi ir glamonėjiesi su bangomis.
Išlydėjusi vasarą ten, kur ji baigiasi paskiausiai, su visa apimančia ramybe vartau vasaros nuotraukas ir stebiu aplinkinių pasakojimus. Vietoje „aš irgi taip norėčiau, bet man nebuvo galima“ tapo „aš irgi ten buvau, ten tikrai labai gera, būtų faina daugeliui žmonių tai patirti“.
Nidos oro uostas yra geriausia vieta fotosesijoms ir iki šiol nesuprantu, kodėl tuo nesinaudoja jokie brendai, fotografuodami savo naujas kolekcijas.
Ir taip atėjome iki restorano, kadangi iš Nidos į Vilnių pasirinkome keliauti tolimuoju keliu, pakeliui aplankant Svencelę, Kintus ir Šilutę – mano mamos gimtinę, mano septyniolikos vasarų miestą. Kur pavalgyti Šilutėje, niekada negirdėjau, todėl kreipiausi patarimų feisbukuose. Džiaugsmingai sulaukiau kelių pasiūlymų (pasirodo, žmonės žino, kur galima valgyti ne tik didžiuosiuose miestuose) ir pirmu taikymu nuvažiavome į Klumpę (vos neparašiau Knaipę), esančią Gluosnių g. 13, užtat peržvelgus meniu ir pakalbėjus su padavėjomis sužinojome, kad be mėsos gali pasiūlyti tik lietinius su bananais ir šaltibarščius. Kad gal ačiū, važiuojam toliau į kelių žmonių rekomenduotą Rambyną, Lietuvininkų g. 68.
Lipant į antrą aukštą, kuriame yra restoranas, galima susipažinti su dienos pasiūlymais.
Rambynas – vienas populiariausių Šilutės restoranų, garsėjančiu labai plačiu meniu. Gatvės iškaboje pamačiusi prierašą „pizza & China“ gūdžiai pajuokavau, kad jeigu jau taip, tai tikrai ir cepelinų turės. Neklydau. Cepelinų nevalgėme, užtat atidžiai perskaitėme didesnę dalį meniu ir garsiai pasvarstėme, ar tikrai restoranas išgali turėti tokius kiekius sudedamųjų dalių, kurios būtų skirtos paruošti nuo raugintų kopūstų sriubos iki visų pavadinimų picų, cepelinų, kepsnių ir desertų (jų sąraše buvo gal 11!). Vienuolika desertų picerijoje ir kinų restorane. Tai mažų mažiausiai yra drąsus užmojis. Kita vertus, kai pirmame pastato aukšte veikia to paties pavadinimo kepykla, gal ir galima tų 11 desertų prirašyti.
Galima užsisakyti puošnų tortą. Nors katalogas atrodo kaip iš aštunto dešimtmečio, vietoje parduodamos senamadiškos bandelės pakerėjo savo šviežumu. Jautėsi, kad valgėme ne šaldytą tešlą.
Mūsų atvažiavimo proga buvo atlaisvintas kampinis VIP staliukas su vaizdu į dvi pasaulio šalis arba į vieną pagrindinių miesto gatvių.
Užsisakiau šaltibarščių ir bulvinių blynų, nors vegetariškų pasirinkimų buvo gerokai daugiau. Šilutė kvietė sugrįžti prie ištakų ir nesimandravoti nei picomis, nei kiniečiais. Padavėjos tiesa, čia vaikšto gerokai liūdnesniais veidais nei Vilniuje, užtat virtuvė ir kainodara dirba sąžiningai. Maža porcija bulvinių blynų su labai dosniu naminės grietinės kiekiu kainuoja 2 eurus.
Šaltibarščiai. Porcija kokie 500 ml, panašiai, kaip sau įsipilu, kai pati gaminu. Iš esmės po jų galėjau atsistoti ir soti išeiti. Šaltibarščiai buvo riebūs ir sodrūs su teisingu santykiu daržovių, o bulvės buvo gerai išvirtos tinkamai pasūdytame vandenyje. Labai nesmagu, kai bulvės arba makaronai verda vandenyje, į kurį įberta per mažai druskos.
Penki blynai už du eurus yra labai geras deal’as. Jie buvo tobuli: traškūs iš išorės, sodrūs viduje. Vėl nuostabiai pasūdyta. Aš nemoku iškepti tokių bulvinių blynų.
Dažniausiai užsisakomas patiekalas – kiaulienos nugarinės kepsnys. Negalėjau neįdėti šios nuotraukos, patys suprantate.
Restorano interjeras. Lankytojų per pietus darbo dieną netrūksta.
Čia galima ateiti ir pusryčių. Niekad nesupratau keptų avokadų mados, bet čia jų norėčiau paragauti bent kartą.
Ačiū Šilutei, kad šiltai priėmė, galėjom sotūs grįžti namo. Rekomenduoju ir tikrai sugrįžčiau dar kartą, lankydamasi netoliese.
