Sidro namai: pirmas derlius pažadėjo sočią žiemą

Sidro namų logotipas ant įėjimo durų

Mano svajonės pildosi toliau. Atsirado pretendentas į Sarkozy konkurentus – Vilniuje šviežiai atsidarė dar viena obuolių sidrui dedikuota vieta „Sidro namai„. Vėl daug natūralaus medžio, perdirbto popieriaus ir meniu, persigėręs obuoliais. Tik jeigu Sarkozy dominuoja prancūziški sidrai, tai Sidro namuose vyrauja angliški ir net vienas baskiškas, užspaudęs man nostalgijos stygą iš pirmųjų sidro ragautuvių Šiaurės Ispanijoje. „Sidro namai“ atsidarė juoda vėliava paženklintoje vietoje – jau kelerius ar keliolika metų toje Pylimo gatvės dalyje, visai greta posūkio į Trakų gatvę, bando steigtis įvairaus plauko viešojo maitinimo įstaigos. Ten buvo ir saldumynų-kavos kavinukė, ir baisiai nevykusi prancūziško restorano imitacija, užsidariusi taip nepastebėtai, kad jos niekas iki šiol nepasigedo. Aš nusispjaunu tris kartus, metu saują druskos per petį ir kažkodėl esu kone įsitikinusi, kad „Sidro namams“ taip neturėtų nutikti. Jie labai neblogai išsipijarino FB, mano nemaža dalis tolimų pažįstamų tik ir dėlioja savo nuotraukas, komentarus iš ten – žmonės kalba, kitaip tariant. Ir kalba teigiamai. Nekantravau apsilankyti (juk reikia išragauti visus tuos naujus sidrus, kol dar to nepadarė kiti), tai paskutinę liepos dieną taip ir padariau, nusivedžiau čia draugę gimtadienio vakarienės, turėdama prieš tai prisižadėti avansu, kad „ten turėtų būti tikrai neblogai, pabandom“.

Sidro namų meniu

Tai kaip gerai, kad rezervavau stalą, nes ši vieta jau spėjo tapti labai madinga ir dabar visi ten eina išbandyti – per vakarienę buvo užimti kone visi stalai ir tas malonus klegesys, vos įėjus, nuteikė žadančiai. Įėjusios apsižvalgėme, ieškodamos, kas mus pasitiks ir pasodins prie teisingo staliuko – vienas padavėjas buvo labai užsiėmęs su jau sėdinčiomis vakarieniautojomis, matyt aiškindamas meniu, kita padavėja pilstė gėrimus prie baro ir šluostė stiklines. Mums įėjus nei vienas iš jų akių į mus nepakėlė, atėjome kaip nematomos dvasios, tad teko gerą minutę mindžikuoti vietoje ir bandyti atkreipti į save dėmesį. Galiausiai susistabdėme praeinančią padavėją (taip, ji ketino eiti kažkur pro mus) ir buvome pasodinti prie savo staliuko. Čia man iš karto įsižiebė raudona lemputė – naujai atidarytame restorane turbūt 99% atvejų būna problemų – su aptarnavimu, su meniu, su neadekvačiu laukimu ir pan. Bet mes gi žinojom, kad jie čia vos savaitė, kaip atsidarę, tai riziką prisiėmėm. Ok, ramiai, vistik nuotaika šventinė, sėdam dairytis į meniu, padavėja šypsosi, klausia, ar norėsim ko iš karto. Paklausiau apie sidrus – Sidro namų profilyje FB buvau peržvelgusi jų meniu ir iš karto užstrigau ties baskišku sidru. Paklausiau, ar tai vienintelis baskiškas sidras, kurį jie turi (meniu prie kitų nebuvo parašyta, iš kur jie, bet gi akivaizdžiai iš Britanijos salų, nei klausti nereikėjo), padavėja atsakė, kad taip, šitas iš Ispanijos. Na, baskams, siekiantiems nepriklausomybės nuo Ispanijos ir turintiems nemažą autonomiją, jau nekalbant apie kultūrinius ir kalbinius dalykus – baskų kalbos nesuprasi, net jei laisvai kalbi ispaniškai, toks sugretinimas nelabai patiktų. Iksų ir Z raidžių kraštas. Žodžiai žiūrint atrodo griozdiški, užtat kalba pakankamai melodinga, sako, gavusi prancūzų įtakos. Bet kuriuo atveju, to jų „iš Ispanijos“ sidro užsisakome ir štai ką gauname:

Isastegi obuolių sidras

Daugiau nuosėdų, kurios čia kaip didžiulės snaigės sukosi nelyginant sniegas suvenyriniame stiklo burbule, aš nesu mačiusi net ir savo niekada neplaunamame savo arbatinuke, vis pamirštu aš tą actą pagarinti. Ypač sausas sidras, bet negali sakyti, kad surūgęs, sugedęs ar kas kita negero – tiesiog toks pats iš savęs, o jo skonis ir pojūtis ragaujant mažai tesiskyrė nuo šviežiai spaustų citrinų sulčių, atskiestų keliais lašais vandens. Net rašant šituos žodžius aš prisimenu tą rūgštį ir nespėju ryti seilių – toks rūgštus jis buvo. Aš jau ne kartą esu išreiškusi savo meilę rūgštiems gėrimams, bet šis Isastegi (750 ml 15,54 Lt) pasirodė kiek ekstremalus net man. Galbūt aš kada vėl jo ragausiu, bet kolkas ačiū, kitą kartą grįšiu čia fermentuotų Anglijos obuolių sulčių ragauti.

Vienareikšmiškai geriausia vakaro dalis buvo štai šios bulvinės čederio spurgytės (10,36 Lt):

Puikiosios čederio spurgytės

Su meile ir išmanymu pagamintos, tokios purios, kaip sniegas tą tobulą žiemos popietę kur nors toliau nuo miesto, kur nevaikšto žmonės, o vien sniegas krenta sau purus ir klojasi vis storesniu sluoksniu, saugančiu mažų žemės padarėlių žiemos miegą. Minkštutės, švelnutės, tokias nenustebčiau, jei meniu vadintų ne spurgelėmis, o bučinukais, nes jos tikrai to vertos. Su kiekviena spurgele skrandyje jautiesi vis labiau apsalęs iš malonumo.

Spurgelės patiektos su dviem padažais – jogurtiniu mėtų ir šoninės čatniu. Abu puikūs, akivaizdžiai vietoje gaminti, šviežūs, nors šaukštais kabink. Išlaižėm abu iki paskutinio lašo, nes taip skanu buvo. Jogurtinis – maloniai gaivus, o šoninės – sūrokai saldus, ypač gerai subalansuotas ir galintis sugrąžinti vegetarą į tiesos kelią. Norėjome dar.

Spurgelės greitai baigėsi, nes dosnią porciją pasidalijome dviese ir abiem jos labai patiko. Užsisakėme stipresnių patiekalų – gruzdintos menkės (22,44 Lt) ir kukurūzais lesinto viščiuko pusę (27,26 Lt). Valgiai atkeliavo po kokio pusvalandžio, tuo tarpu mums gaivinantis baskiška rūgštimi. Populiariai ir lankytojų dažniausiai mėgstamai patiekta ant medinių pjaustymo lentučių, o salotos – birių produktų ir visokių uogienių laikymo indeliuose. Bulvių čia duoda prie daugelio patiekalų (pačių patiekalų meniu yra sąlyginai nedaug, kad būtų galima greitai išsirinkti ir mokėti normaliu tempu pagaminti), o jos pačios pasirodė kiek per sausos viduje, gal net šaldytos arba tiesiog iš senutėlių bulvių iškeptos. Lyg ir minkštos, kiek apskrudusios, bet vistik sausokos. Palyginimui – Rene kepa žymiai geriau, nors jų bulvės ir suprastėjusios, jei taip pereiti per kelerių pastarųjų metų prisiminimus. Mano menkė pasirodė gerai iškepta ir labai švelnaus skonio, gal net pernelyg – papildomas žiupsnis druskos, nors ir nesu druskos didelė mėgeja, čia būtų viską sutvarkę.

Menkė tešloje

Abu patiekalus puošė sėklų daigai, kas man yra labai gražu, ne tik kad sveika ir skanu valgyti. Menkė buvo patiekta su totorišku padažu – vėl gi naminis variantas, super skanus, artimas majonezui, o naminius majonezus aš mėgstu taip, kad galiu valgyti šaukštais. Iš karto, vos padavėjai atnešus man skirtą padėklą, supratau, kad padažo man bus negana, bet juk vasara, tai gal susilaikykim nuo papildomų prašymų į virtuvę ir nereikalingų kalorijų. Salotos buvo iš raudonųjų kopūstų ir šviežių morkų, perlietos naminiu majonezu, tačiau švelnios, neriebios ir labai traškios. Man vėl kiek stipresnio skonio norėjosi, nors ir tokį variantą užskaitau. Vis kažkas naujo šalia jau pradedančių atsibosti aliejinių užpilų – aš salotas su įvairiais aliejais valgau turbūt kiekvieną dieną, tai nors restoranuose man norisi naujų skonių.

Pusė kukurūzinio viščiuko

Draugės kukurūzinis višičiukas buvo gerai iškeptas, su labai traškia odele. Daug žolelių, gerai išmarinuotas – sunku sugadinti tokį patiekalą. Porcijos dydis moteriškas – ta viščiuko pusė buvo panaši į nedidelį keptą putpeliuką. Neslėpsiu, aš galiu ir mėgstu daug suvalgyti ir kartais mano porcijų dydis stebina mane pačią, bet kartais net džiaugiuosi, jeigu maisto yra mažiau nei man norėtųsi suvalgyti, kam tos nuodėmės. Kad jau draugė dar prieš eidama vakarieniauti skundėsi skrandžio negalavimais, tai didžiąją dalį jos padėklo teko įveikti man pačiai. Ir įveikiau. Dar ilgai sunku buvo, bet o ką darysi, negi paliksi gerą maistą išmesti – niekada.

Beje, labai patiko prie viščiuko patiektas obuolių sidro acto padažas, toks maloniai saldus, pagyvinantis keptą paukštuką ir prikeliantis bulves naujam gyvenimui.

Baigus graužti paskutinius kauliukus dar ilgai sėdėjome prie lėkštėmis nukrauto stalo. Nuo pat patiekalų pristatymo daugiau nei karto nebuvo prie mūsų priėję ir pavalgiusios laukėme dar geras 20 min, kol kas nors pastebės, kad prie dviviečio staliuko nėra jauku ir malonu ilgai sėdėti, kai jo paviršių kloja tuščios lėkštės. Ir tai nesutrukdė padavėjams vienam po kito valyti gretimus stalus (kai kuriuos jie valė pakaitomis, iš pradžių vienas nublizgina, po kelių minučių ateina kolega ir perblizgina iš naujo), dairantis į lankytojus – man iš principo norėjosi sėdint nuimti laiką, kada gi prieis kas nors, for sake. Gyvenime aš esu net pernelyg kantrus žmogus, nepastebimai nuleidžiantis didžiąją dalį konfliktinių situacijų pro šalį, bet yra dalykų, kurie mane konkrečiai veikia – vienas iš jų yra lėtas aptarnavimas. Į mano pačios pareigas įeina aptarnavimo paslauga, tad man norisi, kad ne tik aš sukčiaus kaip bitė savo darbo metu, nepalikdama nei vieno kandidato be dėmesio ir šypsenos, bet kad ir kiti, su žmonėmis nuolat dirbantys, į savo pareigas žiūrėtų rimtai. Dabar aš atėjau pavalgyti ir tikiuosi, kad būsiu laiku ir tinkamai aptarnauta. Nusivalysit stalus, kai visi sėdintys klientai nebeturės pageidavimų, o ne atvirkščiai. Nes jei taip ir toliau, gali tekti vien stalus ir valyti, mat nelabai bus kam ir ko nešioti. Aš čia ne piktai, tik su užuomina į ateitį. Aš žinau, kad įsidirbus bus geriau ir nereikės tiek laukti – padavėjai patys jaus, kada geriausia prieiti prie klientų.

Obuolių pyragas

Galiausiai užsisakėme desertą – mano draugė labai mėgsta obuolių pyragus ir valgo juos visur, kai tik jie būna meniu. Obuolių pyragas (10,36 lt) buvo šviežiai iškeptas – ačiū Jums už tai, kad nešildote jo mikrobangų krosnelėje, kaip tai daro didelė dalis viešojo maitinimo įstaigų. Pastarasis maisto šildymo būdas visiškai nužudo bet kokį obuolių ir cinamono aromatą, o tešlą prikvėpia bjauraus dvoko, dėl ko aš beveik niekada neužsisakinėju obuolių pyrago. Kartais net paklausiu, kur šildo. Jeigu mikrobangėje – ne, ačiū. Obuolių pyrago šildymas mikrobangų krosnelėje yra kriminalinis nusikaltimas ir turėtų būti griežtai baudžiamas, mat jį įvykdžius lėkštėje belieka tik šioks toks vaizdas, primenantis amžiną atilsį pyrago gabelėlį, užtat skonis tampa ne ką geresnis nei džiovinto šieno.

Taigi mūsų obuolių pyragas buvo ne toks – jis buvo šviežias, garuojantis, keptas krosnelėje mažų mažiausiai. Apačia buvo nuklota stambiai pjaustytais karamelizuotais obuoliais, o viską dengė trupininės tešlos plutelė, vanilinių ledų kamuoliukas ir valgomi gėlių žiedlapiai. Pateikimas dailus, skonis – pernelyg paprastas, man vėl trūko kažko, turbūt žiupsnis cinamono būtų padėjęs. Draugė sudorojo su malonumu, o aš daugiau šito neužsisakyčiau, tiesiog tai nieko ypatinga. Galbūt Sidro namų šefas tiesiog nemėgsta gaminti desertų. Gali, bet nemėgsta.

Susumuojant įspūdžius, į šitą vietą aš dar tikai grįšiu ir draugų atsivesiu, nes noriu išragauti visą meniu. Jie turi ir kepsnių, ir keletą rūšių sumuštinių – viskas ant gretimų stalų atrodė tikrai skaniai. Ir dienos pietų koleges atsivesiu, mums visai šalia ofiso. Ir žinoma sidro ateisiu paragauti kito, kol išragausiu visus, kaip jau kone visus išragavau Sarkozy (ir vis sugrįžtu).