Šaldytuvo istorijos arba Daržovių pasaka

Cukinijos. Nuotrauka iš internetų.

Tai yra mano sugalvota istorija, išlaisvinta iš begalinės meilės daržovėms.

– Labanakt, – nusižiovavo Morka, jaukiai įsitaisiusi tarp kitų likimo draugių.
– Labanakt, saldžių! – atsišaukė vienas per kitą du riebūs Pomidorai, tik vakar savo naujus namus atradę šaldytuvo durelių viršutėje lentynėlėje.

Storuliai švelniai besistumdydami ir be atvangos pūkšėdami pagaliau nurimo ir jau tebesigirdėjo vien jų drėgnas šnopavimas, toks būdingas sultingiems vaisiams ir daržovėms. Dar porą minučių trukęs čežėjimas šaldytuvo apatiniame stalčiuje liovėsi ir galėjai girdėti nebent monotonišką Šaldytuvo ūžesį ir retą kliuksėjimą iš Pomidorų pastos ir Pesto. Pastarieji niekada nekalba – iš jų kalbos dovaną jau atėmė karšti vandens garai ir strykčiojantys liepsnos liežuviai. Liūdesys? Anaiptol! Parodykite man daržovę, kuri norėtų savo dienas užbaigti kur nors netyčia iškritusi ant gatvės, po to kai šiukšliavežiai, susirinkę viso daugiabučio atliekas, nerangiai važiuodami pakeliui išbarstė sudygusias bulves ir nuo šalčio bei nevykusios ventiliacijos pajuodavusius agurkėlius. Visos daržovės nori baigti savo dienas sriubos puode ar salotų dubenyje. Jos su malonumu ritinėsis ant pjaustymo lentutės ir kvatosis iki negalėjimo, kai nugarą kutens tarka. Tik ne visoms pasiseka.

Štai vakar Šaldytuve plačiai nuskambėjo istorija, kurią atsinešė tie patys Pomidorai, prieš tai laiką leidę didžiuliame sandėlyje, iš kurio kasdien daugybė daržovių keliaudavo į naujus namus – restoranus, maisto prekių parduotuves, daržovių kioskus ir mažiau sąžiningų sandėlio darbuotojų namus. Sakė, prieš patekdami į sandėlį, dar visai žali ir nesunokę, jie kurį laiką praleido nedidelėje pašiūrėje, viename kaime kitame šalies gale. Ir ten jie, gaudydami per kiaurią stogą besidriekiančius retus saulės spindulius, stebėjo vienos dėžės Cukinijų gyvenimą. Pastarosios buvo nuskintos dar labai jaunos – tokias restoranai graibstyte graibsto ir po to savo klientams į meniu jas įrašo kaip baby zucchini. Kūdikiško dydžio cukinijų dienos būna suskaičiuotos kas kartą jas nuskynus. Jų gyvenimas visuomet kaip šventė, mat vos atsisveikinusios su savo Motina Cukinija, joms meiliai paskutinį kartą suplazdančia savo vešliais šiurkščiais lapais, saugojusiais mažąsias nuo perkaitimo, jos dažnai dar tą pačią (kurioms labiau pasiseka) arba jau kitą dieną dailiose medinėse dėžutėse nugula keliais sluoksniais ir iškeliauja tiesiai į restoranų prieigas. Čia jas pasitinka jaunieji virėjai ir nedelsdami praneša šefui, kad „Jos jau čia“. Šefas rimtu žvilgsniu pasilenkia prie jų dėžutės ir paėmęs vieną Žaliąją į rankas, tuoj puola dešinės smiliumi ją barbenti, ritmingai braukdamas per žievelę ir tvirtai savo mėsingais pirštais laikydamas pasiutusią gražuolę, kuri iš malonumo net murkia ir šypsosi jam į akis, raitydama savo geltonus žiedlapius ties minkštais šefo pirštais. Netrunka nei pusdienis, kai dėžutė laimingų Žaliųjų pavirsta cukinijų karpačio, susiliejusios į tikros meilės šokį su visų daržovių mylimiausia – Jūros druska.

O štai Pomidorų pažįstamoms mažosioms Cukinijoms pasisekė mažiau. Neklystume sakydami, kad sėkmės čia visai nebūta, gal tik keli paguodos žodžiai ir kiek daugiau užuojautos kupinų žvilgsnių, su nerimu laukiant savo eilės tvankiame daržovių sandėlyje liepos pabaigoje. Istorijos pradžia nieko nestebino, kai vieną dieną į sandėlį  nedidelėmis kompanijomis ėmė plūsti mažosios Cukinijos. Jos niekada ilgai neužsibūdavo ir tik retkarčiais spėdavo susipažinti su artimiausiais kaimynais – jau nekalbant apie bet kokį kontaktą su Bulvėmis ar Morkomis. Pastarosios dažnai net nesisveikindavo. Joms įžengus, tik jų žeme alsuojantis aromatas suvilgydavo šviežių daržovių sandėlį ir tai tik akimirkai, dėl šventos ramybės. Kažkoks solidarumas juk turi būti. Ir tą labai lengva suprasti – juk jos keliaudavo į sandėlio gilumoje esantį rūsį, kuriame rinkdavosi visos daugiau gyvasties turinčios Daržovės ir Vaisiai. Įsitaisydavo jie toje patalpoje visai be jokio šviesos šaltinio, nes kas kilęs iš žemės, tas tamsoje turi ir baigti, kas buvo aišku visoms Daržovėms ir Vaisiams. Vienintelę šilumą čia skleisdavo nebent ankstyvas Uogų ar kokių Vaisių vynas, tyliai burbuliuodamas ant senų medinių lentynų. Apvaliose stiklo formose įkalintos sultys švelniai rūgdavo, pamažu išlaisvindamos vis daugiau saulės spindulių, kurie garuodami kaip vėlės pro stiklą dar spėdavo paglostyti vieną kitą Morką ar Burokėlį, nugulusį dėžės paviršiuje. Sujaudintas laimingasis tyliai sudejuodavo ir toliau nugrimzdavo į savo lėtą laukimą.

Liepos pradžia daržovių sandėlyje būdavo pati triukšmingiausia. Čia nuolat mainėsi dėžės šviežiai nuskintų Daržovių, raibuliuojančių visomis vaivorykštės spalvomis. Ne mažesnis klegesys sklisdavo ir už sandėlio durų, prie kurių trumpam apsistodavo Žalumynai ir Salotos. Jie niekuomet nepatekdavo į patį sandėlį ir vos nuskinti jau netrukus iškeliaudavo iš ūkio. Per tokį klegesį eilinę dieną į sandėlį pateko ir kelios dėžės Cukinijų, kurios dar buvo tokios mažučiukės, kad turėjo tvirtai laikytis kiaurų dėžių, į kurias būdavo kraunamos. Įsikibusios dėžės grotelių jos garsiai supdavosi ir dar garsiau dainuodavo, viena per kitą traukdamos saulėtas ir liepos karščiu alsuojančias vasariškas daineles. Tie jų pasiklykavimai išjudindavo visą sandėlį ir visos Daržovės viena per kitą imdavo linksmai klegėti, dalindamosi Sodo ir Daržo istorijomis. Niekas per daug nesiskųsdavo triukšmu, mat mažosios Cukinijos įprastai dar tą pačią dieną, dar nei saulei nespėjus užkilti iki pat viršaus, palikdavo sandėlį.

Ir kartą, kai mažos Žaliosios taisėsi paskutiniams žingsniams iki restorano erdviame ūkio sunkvežimyje, viena dėžutė pakraunant gėrybes tiesiog ėmė ir netilpo. Tam kartui ji buvo pastumta po Pomidorų lentyna su mintimi, kad atėjus naujai dienai pasilikusi dėžė vis dėlto pasieks naujus namus kartu su Rytoj nuskintomis Cukinijomis. Tuomet nei viena Žalioji net savo baisiausiame sapne nebūtų galėjusi išgalvoti, kad Rytojus ateis taip negreitai ir dar toks, kokio nesitikėjo niekas ir net priešui niekuomet nedrįsdavo linkėti.

Dėžutę su Mažosiomis taip ir pamiršo. Pirmą ir antrą dieną neramiai dairydamosi pro plyšelius ir klausydamosi iš viršaus nesiliaujančio įvairiausių veislių Pomidorų krebždėjimo, nuo trečiosios Žaliosios tiesiog ėmė akyse nykti. Gailiai verkdamos vasaros lietų jos pamažu vis traukėsi, vis labiau sukosi, tampomos skausmo kamuojamų spazmų. Perkreiptos cukinijų galūnės per kelioliką dienų ėmė juoduoti, kol visai nupuvo, o Puvėsis, kuris buvo visų Daržovių priešas ir baisiausia baigtis numeris vienas, kandžiodamasis tuoj puldavo nuo vienos likimo draugės prie kitos. Kasdien ant medinių lentų besikeičiantys Pomidorai su užuojauta žvelgdavo į sergančias Cukinijas ir tyliai tarpusavyje vaitodavo, tardami vieną kitą padrąsinantį žodį Mažosioms. Susirūpinę Pomidorai netrukdavo vėl išvysti dienos šviesą ir patirti, ką reiškia važiuoti ūkio sunkvežimyje, kuriam dardant akmenuotu keliu jie linksmai šokčiodavo ir ir gaudydavo vienas kitą, kad nesusižeistų, krisdami iš aukščio.

O tos Cukinijos taip ir baigė. Tik rugsėjo pabaigoje, kai šviežiai skintų daržovių į sandėlį beužsukdavo vos viena kita dėžutė, ūkio darbuotojai pastebėjo nelaimingąsias. Mažosios jau buvo visai sunykusios ir sutrauktos juodų mirties grimasų. Puvėsiu pasidengę jų kūneliai buvo negrabiai išėsti ir vietomis pasidengę Pelėsio pūkučiu. Švelniu kailiuku nugulęs Pelėsis tik labai retais atvejais gaudavo pasičiupti kokią nelaimėlę daržovę, mat jos sandėlyje ilgai neužsibūdavo ir Pelėsis tiesiog su jomis nespėdavo. Jam reikėdavo laiko prisijaukinti kokią pavargėlę, tačiau Daržovės gyveno savo ritmu ir nė už ką artyn neprisileisdavo Pelėsio sporų, nerangiai bandančių lipti gerai išdžiovinto medžio kojomis į viršų.

Taigi visų Daržovių tikslas ir didžiausias noras būdavo patekti po gerai pagaląstu peiliu ar tarp krūvelės sveikų dantų, kurie netrukdavo pakviesti Šviežiąsias paskutiniam jų gyvenimo šokiui.

– Giiiirgžt, – lėtai atsiveria Šaldytuvo durys ir šviesa nustvieskia pavargusį Šeimininko veidą. Iš miegų kurnėdamos budinasi Daržovės, viena per kitą atsimerkdamos ir apsiblaususios spigindamos akutes tiesiai į Šeimininką. Kiekviena jų norėtų dabar pat, kad ir vidury nakties, pajausti Šeimininko rankų šilumą, kuomet šis įprastai grįžta po vėlyvos pamainos darbe ir kaip visuomet iki negalėjimo išalkęs. Naktimis jis dažnai cinksi stikliniu Kečupo buteliuku, kol ištraukia jį iš kitų padažų draugijos. Upeliu srovendamas Kečupas nudažo įprastą Šeimininko vakarienę ir atlikęs savo pareigą keliauja atgal į Šaldytuvą. Tačiau ne tik Kečupas tikisi šiąnakt papulti ant Šeimininko stalo. Vienas iš storųjų Pomidorų žiūrėk jau atkiša savo putlų žanduką Šeimininkui ir sąmoksliškai mirksi jam dailiomis sveikomis blakstienomis. Dvi Morkos irgi braunasi į priekį, išpūsdamos krutinę ir akindamos pavargusį Šeimininka savo ryškia oranžine. Kotelių likučiai dailiai sušukuoti, Šaldytuvo vėsoje išdidžiai plėvesuoja vienintelis likęs žalias Morkos lapelis. Tik kokia tikimybė, kad antrą valandą nakties Šeimininkas pasirinks vakarienei šviežias morkas? Taigi. Nenuilstamas Morkų optimizmas dažnai žavi, tik kad sėkmė joms dažniausiai nusišypso išimtinai savaitgalio rytais, kuomet Šeimininkas verdasi daržovių sriubas ar kartu su morkomis troškina ką tik parsineštą žuvį.

Nepaisant Pomidorų ir Morkų pastangų, Šeimininkas čiumpa už kojų užsimiegojusius Agurkėlius, kurie vos spėja akis pramerkti ir džiugiai atsisveikinti su Šaldytuvo daržovėmis. Pomidorai ir Morkos tik pamojuoja pavymui ir smagiai rikteli, linkėdami traškaus skonio ir aštraus peilio.

Šiandien pasisekė Agurkėliams.