Restoranas Grey: suvalgyk vaivorykštę

Laukinė augalija (šiuo atveju – laukinės kriaušės) yra gražiausia, kuo galima papuošti valgomojo stalą.

Vilniaus restoranas Grey pasikvietė susipažinti su projektu 52 kartai (autorius – maisto fotografas Robertas Daskevičius) ir išbandyti jų naujojo meniu – tiek spalvų seniai mačiau savo lėkštėse ir jau vien už tai juos sveikinu. Kai kurie restoranai, rodos, pamiršta, kiek daug ir gero įspūdžio valgytojui gali suteikti spalvingas lėkštės turinys. „Eat a rainbow every day„, sako subalansuotos mitybos šalininkai.

Pamačius objektyvą mane kas kartą ištinka awkward moment ir nuoširdžiai pasimetu. Dažniausiai nusisuku. Šįkart tiesiog sustingau. Gal kada nors išmoksiu netikėtoms nuotraukoms ir šypsotis 🙂

Gavusi kvietimą suklusau: kaip restoranas, kviečiantis paragauti jų geriausių patiekalų, suderintų su gėrimais, reaguos į užklausą „alkoholio, mėsos ir žuvies nevartoju“. Kai kurie, net ir tarp geriausių mieste esantys, tokiu atveju numoja ranka ir toliau siūlo savo vištienos patiekalus, nesivargindami adaptuotis prie išankstinės kliento užklausos. Grey patikina, kad esu laukiama no matter what. Jie neturi problemų su vegetarais, tą esu pastebėjusi per ankstesnius apsilankymus restorane. Prieš porą metų maloniai stebėjausi Grey karštųjų patiekalų skyriuje atradusi ne vieną pasirinkimą mėsos ir žuvies nevalgančiam. Vilniuje tai drąsiai galėtų būti norma, tačiau vis dar išlieka sėkmės atveju. Eini į nebandytą restoraną ir nežinai, bus ką valgyti ar ten tik desertai be vištienos.

Pagrindinis vakaro meniu. Kiekvieną patiekalą lydėjo su juo suderintas kokteilis. Nuo saldžių iki kartokų.

Šefo komplimentas – duona su spalvotomis tyrėmis. Kiekvienas kusptelis turėjo ryškų skonį. Atpažinau mangus ir avokadus, taip pat ten buvo salierų su sepiju rašalu ir miško uogų. Grey mėgsta savo patiekalus puošti žirnelių daigais.

Vakarienės metu didžiausią įspūdį paliko traškaus ožkų sūrio salotos. Kad Jūs žinotumėte, koks sodrus buvo tas sūris, į rutuliuką įvilktas! O, vaikeli. Tai buvo labai rimtas ir sodrus ožkų pieno sūris, kurio už pigiai nenusipirksite. Kuo daugiau skonio, tuo bus didesnė ir sūrio kaina. Iš išorės maloniai traškus, viduje karštas, šiek tiek besilydantis ir labai kvapnus sūris. Tokių kamuoliukų mielai kitą kartą suvalgyčiau ir 10, ir man norėtųsi, kad jų atskirai būtų galima užsisakyti iš meniu. Imčiau tokius su spanguolių ar bruknių uogiene ir tai būtų svajonių vakarienė, kai su niekuo nereikėtų dalintis. Tiesa, kai iš meniu užsisakysite šių salotų, tikėkitės normalaus dydžio porcijos. Nuotraukoje – degustacinė versija paragavimui:

Fotografo ir projekto „52 kartai“ autoriaus, Roberto Daskevičiaus nuotrauka: traškaus ožkų pieno sūrio salotos. Tie žali – tai panko džiūvėsėliai. Ypač traškūs ir oriniai, puikiai serėjo su intesyvaus skonio sūriu. Dar man patiko kompotiniai rojaus obuoliukai – jų gaiva atsvėrė ožkų sūrio smarkumą. Tiesa, meniu įvardinto sezamų padažo taip ir nepajutau. Tikėtina, kiti skoniai užgožė.

Po salotų ragavome kvietinio alaus ir pelėsinio sūrio sriubą. Įprastai sriuboje plaukioja ir vyne virtas vėžiukas – ne tiek dėl skonio (uodegėlė dydžio kaip šaldytos mažos krevetės), kiek dėl estetinių priežasčių. Sutikite, kad valgyti tiesiog pilką sriubą iš pilkos lėkštės nėra labai kasdieniška. Virtuvės šefo Ričardo Lecko komanda, pristatydama patiekalą, įspėjo, kad sriuba bus labai sodraus skonio, tad porcija sąmoningai nedidelė. Sriuba iš tiesų buvo be galo ryški neįprastais skoniais ir aš ją pavadinčiau vyrišku patiekalu. Gėlių Dovanotojas sakė, kad tokią mielai valgytų ir kitą kartą čia atėjęs. Atpratusiai nuo alaus ir retai bevalgančiai pelėsinius sūrius, turiu pasakyti, kad sriuba buvo labai toli nuo mano mėgstamų, dažnai švelnių, skonių paletės. Vis dėl to esu tikra, kad ši alaus sriuba ras pasisekimą tarp lankytojų. Ypač, jeigu šalia alaus bokalas rasis ar norėsis ryškių įspūdžių iš vakarienės.

Kvietinio alaus sriuba su pelėsiniu sūriu.

Su dideliu nekantrumu laukiau, ką gi valgysiu kaip pagrindinį karštąjį. Juokavome, gal man tiesiog įdės sojų pupelių su bulguru – toks buvo aštuonkojo ir vėžiuko garnyras. Reikėjo matyti mano veidą, kai gavau lėkštę, nes jausmas buvo kaip mažam vaikui saldainį gavus – negali sugadinti vakarienės, vegetarui iškepęs saldžiąją bulvę su visokiausių spalvų garnyru:

Karštieji – saldžioji bulvė ir aštuonkojis su vėžiuku.

Mano bendravalgis apie aštuonkojį atsiliepė pozityviai, sakė, turbūt net šviežias (nepaklausiau restoranų atstovų, tačiau irgi noriu tikėti, kad tai buvo šviežias aštuonkojis. Būtų keista laikyti meniu pažiba šaldytą produktą), nes šviežio ir šaldyto aštuonkojo tiek konsistencija, tiek skonis, skiriasi radikaliai. Tiesa, garnyras – ne stebuklai, bulgurui trūko skonio. Vis dėl to, sakė, aštuonkojis vertas dėmesio ir eitų dar kartą jo valgyti.

Su lupena kepta saldžioji bulvė – vienas iš keleto pasirinkimų vegetarams.

Mano karštasis patiekalas buvo the most comforting thing ever. Šildantis, jaukus, pažįstamas, priimtinas, spalvotas ir džiuginantis. Bulvė buvo idealiai iškepta, labai patiko garnyre esančios edamame (jaunos sojų) pupelės ir moliūgai (juk ten moliūgai?). Puikiai derėjo padažai ir tyrės, kone viskas šioje lėkštėje buvo darnu. Keisčiau vieną dalyką – išimčiau avinžirnius, kurie buvo kietoki, sausoki ir varžėsi kartu su bulve savo tekstūra. Per daug krakmolo. Vietoje jų ką nors gaivaus įdėčiau. Pirmą kartą ragavau valgomas gėles (didelis dalykas šių metų maisto madose, tad nenustebkite jas vis dažniau matydami; jeigu yra lėkštėje, vadinasi valgoma) ir man pasirodė labai skanu, nors ir keista valgyti žiedlapius, kaip pirmą kartą.

Grey komanda pasakoja apie naują meniu ir Roberto Daskevičiaus projektą „52 kartai“. Roberto Daskevičiaus nuotrauka.

Desertas – mangų ir pasiflorų kremas su pyrago trupiniais ir braškių traškučiais. Apšvietimas nebuvo palankus mano nuotraukai, tačiau vaizdą susidaryti galite. Vaisių kremas patiekiamas pilkuose vazonėliuose su tuo pačiu žirnių daigeliu, kuris lydėjo mus per visą vakarienę, kokį patiekalą bevalgytume. Pamačiusi desertą prisiminiau We want plates projektą.

Mangų ir pasiflorų kremas, po pyrago trupinių ir braškių traškučių dirva.

Žinote, tas kremas, kurį dengė viršutinis sluoksnis, buvo puikus – švelnios konsistencijos, maloniai kvapnus ir gaivinantis, mielai tokį valgyčiau kiekvieną dieną pusryčiams. Pamėginusi atskirai paragauti braškinį traškutį (tarp kremo ir trupinių) susiraukiau nuo ryškaus sintetinio skonio. Šalia braškių traškutis nėra net buvęs, užtat įdomus dalykas – valgant visus skonius vienu metu atrodo, kad viskas tarpusavyje harmoningai dera. Skirtingos tekstūros suteikia daugiau valgymo džiaugsmo, visgi, atskirai išnagrinėjus, nei perteklinio žirnelio, nei tų sintetinių traškučių, savo deserte matyti nenorėčiau.

Ar verta ateiti į Grey vien dėl šio deserto? Tikrai taip. Mangų, pasiflorų ir grietinėlės kremas čia yra žvaigždė, o mangai su pasifloromis ir grietinėle visada yra labai skanu. Net ir iš vazono. Ir su žirneliu.

Toks Vilniaus dangus buvo tą vakarą.