Restoranas Alive: Vilnius priklauso Vakarų Europai

Restorano meniu. 1 lapas maistui ir 2 gėrimams.

Pas mus Vilniuje gasronominė situacija yra tokia gera, kad nesiliauju stebėtis iš to gerumo. Nuoširdžiai sunku patikėti, kad ant tiek gerai gyvename. Negi čia Vilnius? Ir už tuos pačius eurus viskas? Čia ne fantazijos karalystėje reikalai vyksta?

Vilniuje (ypač Senamiestyje ir aplink jį) turbūt kartą per savaitę galima eiti į kokio nors naujo restorano/baro atidarymą. Esame fantastiškai turtinga tauta, jeigu sugebame ne tik kas savaitę naujus restoranus atidarinėti, bet ir nuoširdžiai tikėtis, kad kiekvienai naujai vietai užteks klientų. Intriguoja tai, kad jei vieta padori ir atitinka šiuolaikinio vilniečio lūkesčius, jai tikrai užteks ir klientų, iš kurių laikytųsi.

Rožių limonadas. Eina švilpt, koks geras. Tiesa, rožių menkai užčiuopiau, sakyčiau, kad tai tiesiog citrinų limonadas. O dar ta spalva! Metus vartoti vyną buvau pasiilgusi rožinės spalvos gėrimo gražioje taurėje.

Gastronominė media tvinksi nuo daržovių pertekliaus. Instagramo hispteriai ir madingas jaunimas nori sveikai, skaniai, nelabai brangiai. Veganizmas išgyvena aukso erą, o kiek mažiau reikalavimų savo mitybai turintys vegetarai iš viso palaimingai linguoja galvomis ir džiaugiasi savo galimybėmis. Maitintis pagal savo poreikius, kai daržovės sudaro didesnį dalį raciono, dar niekada pasaulyje (ir Lietuvoje) nebuvo taip lengva kaip yra dabar.

Ir čia mano širdis plūsta dėkingumu supratingiems verslininkams, kurie 2016-ųjų gruodį atidarė pirmą Lietuvoje fine dining augalinio maisto restoraną ir pavadino jį Alive (angl. gyvas). Daržovių pasaulis yra nepaprastai margas ne tik savo spalvomis. Kiek naujų galimybių ir skonių jis atneša! Pabūsiu ištikima savo mėgstamai minčiai: jeigu norite virtuvėje išmokti naudingų skills‘ų ir išlaisvinti fantaziją, pradėkite mokytis skaniai paruošti daržoves, kad skanu būtų ir visavalgiams. Čia Jūsų lauks nepaprastai daug ir malonios nuostabos.

Šefo komplimentai: ant grikių paklota naminė duona ir anakardžių su saulėje džiovintais pomidorais užtepėlė. Atrodė, kad valgom tepamą sūrelį.

Į Alive atėjome dviese – vegetarė ir visavalgis. Tuo nekantriau laukiau šito vakaro, man tai viskas tvarkoj ir bus sunku nustebinti, o kaip Jam? Long story short, į šalia esantį Drama Burger eiti dasimušti neprireikė.

Restorano aplinka.

Restoranas pasitinka jaukiai moderniu, pernelyg neįpareigojančiu interjeru – man patinka, leidžia patogiai jaustis, kai mintyse dar gyvena balandžio pirmoje pusėje lankyto Maroko prisiminimai. Fancy restorano užuomazgos, tik be baltų staltiesių. Nors padavėjai su juodai baltomis aprangomis. Mūsų padavėja pasitaikė šneki ir norinti padėti tinkamai išsirinkti. Vis tik išsirinkę užkandžius ir pagrindinius patiekalus po keleto minučių sužinojome, kad šiuo metu restoranas neturi net keleto patiekalų (iš kurių vienas buvo mūsų pasirinktas), užtat gal mums būtų įdomu brunch’o pasiūlymas – įdarytas portobello grybas vietoje anksčiau pasirinktų Bolonijos makaronų. Ir dar jie turėjo Rygos savaitės pasiūlymą – latviškus bulvių blynelius su salotomis. Tai ačiū labai, norėtųsi, kad apie specialius patiekalus būtume informuoti kartu su meniu atnešimu (galima pasidaryti lankstinukus prie meniu arba nurodyti padavėjams iš karto informuoti klientus), o ne tada, kai jau viską išsirinkom, užsisakėm ir padavėja sugrįžo prie mūsų staliuko vien todėl, kad kai ko užsakyto restoranas neturėjo.

Ramen’as su daug visko ir porų-artišokų pyragas su citrinų-anakardžių ledais. Turbo.

Ramen’as sužavėjo sodriu sultiniu – dar kartą prisiminiau, kad jau kelerius metus pagalvoju, jog reiktų miso pastos nusipirkti, juk tokie skanūs sultiniai su miso. Ir ne tik jie. Su miso galima ruošti ir padažus salotoms, mirkalus daržovių lazdelėms, užtepėles, marinatus kam tik nori (dar tik man dilema, kurį miso pirkti? Shiro, hatcho ar genmai? Kas išmanote, pasidalinkite komentaruose, ačiū). Ramene plaukiojo traškaus bok choy lapai ir koteliai, kepti grybai, sodrūs marinuoto imbiero griežinėliai, viso grūdo makaronai, skrudintas ir pamarinuotas tempeh (fermentuotas sojų pupelių produktas, gerai laikantis savo formą). Viskas puikiai, išskyrus tempeh, kuris, kaip man pasirodė, buvo kepintas ant nelabai geros kokybės alyvuogių aliejaus – aliejaus skonis uždominavo taip, kad rodėsi, jog valgau prasto alyvuogių aliejaus kubelius. Nepaisant to, tokį rameną mielai valgyčiau kelis kartus per savaitę.

Artišokų ir porų pyragas buvo puikus – kreminis švelnus įdaras, švelniai traškūs artišokai, plonytė maloniai traškanti tešla, o kur dar citrinų ir anakardžių ledai. Pirmą kartą ragavau tokius ledus, kurie primintų įprastą klasikinį variantą, o iš tikrųjų būtų be jokių pieniškų dalykų. Super gaivūs (man patinka visi citrininiai saldieji patiekalai) ir keistai derėjo prie šilto daržovių pyrago. Niekad nebūčiau sugalvojus daržovių pyragą valgyti su ledais, kita vertus, jeigu prie obuolių pyrago ledai tinka, tai kodėl gi prie daržovių galėtų netikti? Svarbu tik tinkamą skonį parinkti.

Porų ir artišokų pyragas. Šalia matomi pribarstyti alyvuogių dribsniai. Pastarieji jau gerą pusmetį aptinkami kas antrame Vilniaus restorane ir jau nebe tik kad nebestebina, o dar truputį ir pradės erzinti. Čia kaip anksčiau lėkštes puošdavome prastu cukriniu balzaminiu actu, paskui barstėme rukolą, tai dabar beriame alyvuogių dribsnius. What’s next?

Pagrindiniams užsisakėme įdarytą portobello ir trumų risotto. Grybas buvo stebuklingas – tinkamai iškeptas, sultingas, puoštas sodriu bazlikų pesto, apvoliotas traškiuose panko džiūvesėliuose – perbėgus per atmintį pasakysiu, kad tai buvo skaniausias mano ragautas portobello apskritai gyvenime. Gal per mažai jų valgiau. Gal tiesiog Alive juos labai gerai moka paruošti. Ir dar tie magiški jūros dumbliai su sezamų sėklomis, kaip aš juos mėgstu! Tik dažnai jie būna cukruje permirkę. Čia nebuvo. Čia buvo atvejis, kai laikinas meniu pasiūlymas buvo visa galvą aukščiau už klasikinį meniu pasirinkimą.

Šaunuolis grybas, pasislėpęs po lapais, ir sausolis risotto apie nieką.

Užtat risotto nuvylė ir labiau atrodė kaip ryžių košė su trumų prieskoniu. Mažai skonio, kiek sausokas, prėskas, priminė maistą skrandininkams. Nuobodus iki negalėjimo. Po pirmo kąsnio norėjosi grąžinti atgal, bet gi nesu linkusi maisto grąžinti vien todėl, kad man pasirodė nepakankamai skanu. Pavydžiai žiūrėjau į savo draugo valgomą portobello, taip viliojusį savo aromatais, ir kimšau ryžių košę be skonio. Nevykusiai pasirinkau pagrindinį patiekalą ir, jei būtų mano valia, jo nebeliktų meniu, bet gi restoranas, taigi ir valia, nėra mano.

Riešutų sviesto desertas, jeigu mėgstate nesaldžius desertus.

Na, galvoju, jau gal su desertu atsigriebsiu, taip gaivos norėjosi po tų ryžių. Tai žinoma, išsirinkau turbūt sausiausią iš visų desertų, iš riešutų sviesto. Ką aš galvojau? Matyt ryžiai galvą susuko.

Toks lyg ir žemės riešutų sviesto pyragas su juodojo šokolado kremu, kuris buvo visa sutraukiantis nuo kakavos kartumo. Pasakysiu taip: turbūt su šiuo desertu viskas yra gerai, tik jis visiškai neatitiko mano skonio paletės. Man buvo per sausas, per sprangus, per kartus. Trūko drėgmės ir gaivos, tai žinoma ne riešutuose ir ne šokolade jų ieškoti. Apskritai iš desertų sąrašo buvo sunku rinktis, nes nei vienas pavadinimas nekėlė malonių asociacijų.

Laukiu savo grįžimo į Alive paragauti daugiau nesaldžių patiekalų. Mačiau ir humusą, ir marinuotas paprikas, ir to rameno norėsiu, ir gal dar turės naujų pasiūlymų. Man labai patiko aplinka ir padavėja buvo maloni, tad kitą kartą beliks tinkamai išsirinkti, ką valgyti. Gaminti jie moka, taigi belieka pačiam tinkamai įvertinti savo norus ir poreikius, dairantis po meniu.

Restorano aplinka.

Ačiū, Alive, kad esate. Pradėjome nuo veganiško, o dabar laukiu atsidarant vegetariško fine dining restorano Vilniuje.