Pusė metų su joga. Kas pasikeitė?

Dar neturiu Instagramo vertų jogiškų nuotraukų, kurioms pozuočiau, tad dalinuosi tuo, ką nufotografavo Alexander Mils ir pasidalino Unsplash.

Ilgai atrodė, kad jau joga tai tikrai ne man. Kas įkvėpė pradėti?

Kai kartą, jau artėjant link mokyklos baigimo, tėtis mane pavadino labai jautria, nustebau. Nepamenu konteksto, tačiau taip tėtis išreiškė palaikymą mano stipresnei reakcijai į tuo metu patirtą situaciją ir negalėjimą iš jos išeiti, nepalikus emocinio antspaudo. Save tuo metu laikiau labiau turinčia kietą ožkos (kai kuriems atrodė, jog pernelyg) charakterį, tad apie kokį jautrumą mes čia. Ir tik prieš keletą metų ėmiau įsiklausyti į visus jautrumo epitetus savo atžvilgiu bei stebėti savo reakcijas viduje ir išorėje, kad suprasčiau jų priežastis ir pasekmes. Jeigu anksčiau isterinį juoką keldavo istorijos apie tai, kaip kažkas kitą dieną negalėjo ateiti laiku į darbą, nes vakar vėlai grįžo iš komandiruotės, tai tiksliai nepamenu momento – tapau lygiai tokia pati – ir to subtilaus jautrumo su metais, rodos, tik daugėja. Kai paskutinėje Knygų Mugėje nusipirkau Elain N. Aron knygą “Itin jautrus asmuo”, ėmus skaityti nustebau, kiek daug pažįstamų situacijų joje radau. Ir nors pati jautrumą dažnai tapatinu su egoizmo išraiškomis, yra dalykų, kurie, rodos, yra tiesiog įgimti ir neturintys egoistinių motyvų.

Pavyzdžiui, važiuoju traukiniu ir kuris nors keleivis tarp pirštų ima gniaužyti traukinio bilietą. Dažnai būnu pirmas žmogus vagone, išgirstantis tą nepaliaujamai cypsintį traškėjimą. Mokausi nesierzinti dėl tokių dalykų – jie nuo manęs nepriklauso ir viskas, ką galiu padaryti, tai tik valdyti savo požiūrį ir reakciją į juos – tačiau tokios kasdienės smulkmenos nuolat atitraukia mano dėmesį. Ir čia tik garsai. O dar yra kvapai. Šviesos. Spalvos. Formos. Skoniai. Įdomu tai, kad daugybę savo gyvenimo mėnesių dirbau prekybos centruose, kuriuose nuolat lydi pernelyg ryškios šviesos ir chaotiški garsai – darbo metu sugebu visiškai nuo to atsiriboti. Tačiau palik mėlyna lempute šviečiantį kompiuterį miegamajame ir negalėsiu užmigti.

Ir nepaisant ypatingo jautrumo, savo aplinkos žmonėms, su kuriais negyvenu, dažniausiai atrodau cool as cucumber. Daugelis sako, kad spinduliuoju ramybe ir dažniausiai vadovaujuosi tvarkingu, racionaliu, diplomatiškai veikiančiu protu. Ir vis dėl to, paskutiniais metais su kiekviena situacija, kuri būdavo be išeities (arba išeitis už neadekvačią kainą), ir kiekvienu gaisrų gesinimu pajutau, kad gaisras daugiausiai vyksta mano pačios galvoje (prote), ir kad jeigu ir toliau delsiu už tai prisiimti atsakomybę, ateis diena, kai atsidursiu pavyzdžiui ligoninėje nuo nervinio išsekimo arba imsiu alpti vidury baltos dienos.

Nuotrauką darė Tim Goedhart ir įkėlė ją į Unsplash, kad visi galėtume ja pasidžiaugti.

Kūnas rėkte rėkė, kad užuot svajojusi apie tai, kaip pagaliau susidraugauju su sportu (dar neseniai laikiau save visiškai nesportuojančiu žmogumi, išskyrus ilgus pasivaikščiojimus), imčiau ir pagaliau nueičiau į pirmą treniruotę. 2018 metų gegužę peržiūrėjau arčiausiai namų esančias treniruočių studijas ir visiškai praktiniais sumetimais (tinkama vieta ir užsiėmimų laikas bei kaina) pirmą kartą nuėjau į jogos pamoką pas trenerę Daivą Povilaitytę. Tai buvo maždaug antra jogos pamoka gyvenime ir ėjau į ją tikėdamasi “gal truputį pagulėti, gal truputį pamedituoti”. Kažkodėl joga man labiausiai asocijavosi su lėtu judesiu ir poilsiu, todėl nusprendžiau, kad kaip sportininkės pradžiai, tai bus pats tas, ko reikia persitempusiai galvai.

Ir kaip nustebau, kai jau darant pirmąjį saulės pasveikinimą kūnas ėmė kaip reikalas šilti, o protas nervinosi, kaip čia nieko nesuprantu, nesugebu, ir iš viso, ko čia atėjau, nes nieko nemoku ir tik trukdau merginoms mankštintis su savo nesusigaudymu (prisijungiau prie 2 mėnesius lankančios grupės). Nepaisant saviplakos buvau pasiryžusi nusipirkti mėnesio abonementą ir sąžiningai lankyti užsiėmimus, nes jau buvau priėjusi ribą, kad arba dirbu su savo nuolatiniu emociniu nuovargiu, arba toliau varau tiesiu keliu į bedugnę, iš kurios kelias atgal būtų gerokai sunkesis nei 10 iš eilės einančių saulės pasveikinimų.

Ryžtas pailsinti protą buvo begalinis, tad ankstyvi užsiėmimai (ir dabar juos lankau 7:30 darbo dienomis) veikė dar ir kaip motyvacija anksčiau atsikelti (visuomet keliuosi tokiu laiku, kad bent valandą iki išėjimo iš namų galėčiau veikti ką tik norisi, tai padeda įsijausti į dieną ir ramiai jai nusiteikti). Tikrai taip – ne iš patalų galvoti, ar aš čia tikrai noriu keltis, o būtent išspirti save iš lovos ir nuvesti ant kilimėlio. Atsistojus ant kilimėlio 90% rytinio nenoro judintis jau būna praėję, o likę 10% išgaruoja maždaug tuo metu, kai žemyn galva pirmą kartą keliu koją aukštyn (maždaug devintoji sekundė nuo mankštos pradžios).

Kvėpuoti = gyventi

Gegužę prasidėjusi rutina tęsiasi iki šiol – jogą lankau 2 (stengiuosi dabar jau 3) kartus per savaitę ir šiai dienai esu daug kartų geresnės būklės nei prieš pusmetį. Emocinių šuolių pasitaiko nuolat, tačiau gerokai greičiau susitvarkau su jais ir lengviau grįžtu į normalią savijautą. Daugybėje situacijų išmokau nebe overthinkinti, žiūrėti lengviau, paleisti, leisti eiti natūraliai tėkmei, nebeinvestuojant savo jėgų, kad nukreipčiau tėkmę priešinga kryptimi (nes pvz. man taip labiau norisi, būtų geriau, lengviau ar maloniau).

Beveik kiekvieną užsiėmimą mokytoja Daiva visoms švelniai kartoja, kad pirma eina kvėpavimas ir tik po to judesys. Pirmus daug užsiėmimų bandydavau laužti asanas, visiškai pamiršdama kvėpavimą – sulaikydama jį ne vietoje arba kvėpuodama per greitai. Mano protui vis atrodė, kad čia mes laviname kūną, todėl vis norėdavosi ir koją aukščiau iškelti, ir liemenį labiau pasukti, kas kad tai varydavo dusulį.

Maždaug penktą jogavimo mėnesį pastebėjau naują dalyką – jau dažniausiai pavykdavo išlaikyti tinkamą kvėpavimo tempą ir vietoje dviejų padususių įkvėpimų išmokau atlikti visus gražius keturis. Lėtus, neskubius, vienodu tempu, kokioje asanoje bestovėčiau, gulėčiau ar sėdėčiau. Iki šiol dar kartais pamirštu kvėpuoti arba suskaičiuoju tik iki trijų, tačiau, kai prisimenu save gegužę, matau stulbinančius pokyčius.

Nuotraukos autorius rawpixel (Unsplash).

Kas vyksta, kai kvėpuoji vienodu ritmu?

Mes visas asanas darome vientisu, nenutrūkstančiu principu, kai tarp vienos asanos ir kitos idealiu atveju nėra pertraukos (kvėpavimui). Nėra galimybės atsikvėpti, padūsauti, turime vengti iškvėpimo per burną užsiėmimų metu. Toks paprastas dalykas kaip kvėpavimas: kad jį atlikčiau tinkamai, turiu visiškai atlaisvinti protą ir susitelkti tik į įkvėpimą ir iškvėpimą. Kas kartą pagalvojus apie šiandien laukiančias užduotis ar rytdienos susitikimus imdavau svirduliuoti (jei stovėjau ant vienos kojos) arba trūkdavo oro (jei užsukdavau liemenį). Ir tik kai sąmoningai imdavau visas mintis vaikyti lauk ir susitelkdavau į kvėpavimą, kūnas atgaudavo lankstumą ir gebėjimą išsilaikyti nepatogiausiose asanose.

Dar ir dabar, kai reikia pakelti vieną koją ir ją ištiesti (pakelti sugebu, tačiau jos ištiesti, laikant rankomis pėdas, dar ne), pasitikrinu, apie ką mano galva šį rytą. Būna, iš karto virstu atgal ar į priešingą pusę. Būna, jog kiek patiesinusi ištiestą koją išstoviu kaip styga visus keturis kvėpavimus. Tokie paprasti pratimai man yra kaip lakmuso popierėlis, parodantis, kaip veikia protas – ar neramus jis šįryt ir nuolat malasi, o gal visai taikiai mato būsimą dieną ir nerodo perdegimo signalų.

Mano kantrioji jogos mokytoja Daiva Povilaitytė.

Ištiko nekontroliuojama nesąmonė? Einam pasijuokti kartu

Šitie ryto užsiėmimai tapo kaip ašimi, kaip stuburu, kuris laiko gyvenimą. Skamba gal kiek literatūriškai, tačiau nerandu tikslesnio apibūdinimo. Ta valanda dovanoja absoliučią ramybę, kad tai yra laikas, skirtas tik ir grynai savęs lavinimui, kurio niekas negali sutrikdyti ar jo atimti. Niekas negali paskambinti (gali, tačiau telefoną tuo metu būnu palikusi namie) ar parašyti laiško su nemalonia staigmena. Niekas negali ateiti ir priblokšti, išvesti iš pusiausvyros.

Po valandos kvėpavimo išeinu iš studijos kaip kitas žmogus – švelnesnė, ramesnė, džiugesnė. Net jei reikia kažkur skubėti ar veltis į įtemptas situacijas, imu jausti, kaip kūnas gerokai ilgiau nepasiduoda emocinei apkrovai ir tarsi batutas atmuša nereikalingas, nereikšmingas emocijas atgal į išorę. Pasitaiko ir itin keblių situacijų, kai, rodos, vienintelė išeitis – prasmegti skradžiai – tačiau net ir jose dažniausiai randu progą pasijuokti, suvokdama, kiek nedaug kontrolės tai situacijai turiu, tai kas iš to, kad imsiu nervintis ir stresuoti. Dažnėja, kad susidūrus su nemaloniais dalykais, protas pirma įvertina, ar čia jam reikia dabar parintis, ar tai visiškai neverta nervų, ir kūnas veikia sinchroniškai. Kadangi viskas apskritai priklauso nuo požiūrio, kvėpavimo metu pravalytas protas ėmė dažniau prisiimti atsakomybę į savo reakciją į dalykus ir prieš reaguojant pasirinkti, kokia mano reakcija bus. Joga šiuo atžvilgiu tapo tarsi kokia išlaisvintoja iš įprastos grandininės reakcijos nemalonumas-parkė-nervai.

Kaip pašalinį jogos poveikį, išskirčiau padidėjusį kūno stiprumą ir lankstumą. Tikrai malonu pastebėti, kad vis rečiau norisi kūprintis, o ir laikysena bei eisena tapo kur kas tiesesnės – nes taip tiesiog patogiau, nugaros raumenys laiko, tad kam kūprintis?

Dar nemoku padaryti tiltelio ir ant galvos atsistoti nebandžiau, tačiau geriausia yra žinojimas, kad tai tik pradžia. Jeigu pradžia – tokia džiuginanti, kas bus toliau?

O ką rekomenduoji TU?

Jeigu ir Jūs radote sau tinkančių būdų, kaip imti gyventi ramiau – prašau, pasidalinkite komentaruose. Gal kaip tik Jūsų žodžių kažkuriam skaitytojui bus trūkę, jog ir jis imtųsi savimi labiau rūpintis.