Dar vienas ir jau paskutinis saulėlydis Portugalijoje. Šįkart palei Viana do Castelo miestelį.
Pirmoji pasakojimo apie kelionę Šiaurės Portugalija-Galicija dalis.
Pratęskime. Taigi Porto praleidę apie 20 valandų, sėdame į traukinį ir važiuojame į Šiaurę link Viana do Castelo. Internetai sako, kad tai – vienas gražiausių Portugalijos miestų, o dar šalia vandenyno. Primenu, kad kelionės maršrutas driekėsi daugiausiai palei vandenyną. Įvertinau, kad tarpinė stotelė tarp Porto ir Galicijos galėtų būti Viana do Castelo: man patiko, ką rašė WikiTravel ir rodė Google vaizdai. Taip, mėgstu remtis šiais primityviais gidais, spręsdama, kur važiuoti ir ką pamatyti. Internetai pasakojo, kad Viana yra senovinis miestelis, įkurtas dar prieš Kristaus gimimą. Jame gausu architektūrinių paminklų ir Žydros vėliavos paplūdimių. Miestelyje gyvena mažiau gyventojų nei Mažeikiuose, užtat restoranų turi triženklį skaičių. Atvažiavome jau vakare, iš esmės tik pernakvoti – ryte laukė gan ilga kelionė jau kertant Portugalijos ir Ispanijos sieną, tad turėjome galimybę turėti vieną pramogą be miego – vakarienę.
Pusiau atsitiktinai, pusiau tyčiomis pasirinkome Michelin šakute ir peiliu pažymėtą restoraną, TripAdvisor užimantį pirmą vietą mieste, Tasquinha da Linda. Pusiau tyčiomis, nes buvau iš anksto nužiūrėjusi, kad šitas restoranas yra ypačiai gerai vertinamas internetuose, nors Trip Advisor pats savaime neturi ir negali būti laikomas kokybės rodikliu. Žinote, pasižiūrėjus į TA geriausių Vilniaus restoranų dešimtuką, mažiausiai keturis norisi iš viso išbraukti iš to sąrašo ir numesti kokiu 50 vietų žemyn. Vieno jų, tų iš dešimtuko, langus užkalčiau, o ant durų pakabinčiau sunkią spyną, kuri labai ilgam atgrąsytų restoranininkus kurti tokį prastą maistą tokioje puikioje Vilniaus vietoje. Kad būtų Jums įdomiau, savo preferencijų iš to sąrašo neatskleisiu, gal tik tiek galima pasakyti, kad pirmoje vietoje esantis restoranas absoliučiai nerezonuoja su geriausiais Vilniaus restoranais realiame pasaulyje. Tai nėra bloga vieta pati savaime, bet prie ko aludė restoranų sąraše? Suprantate. Taigi dėl šios priežasties į TA žiūriu labai rezervuotai. Neatsisakau pasidomėti, kokios apskritai pramogos galimos mieste, į kurį važiuosiu, bet bandyti iš anksto nuspręsti, kad „į tą akvariumą eiti neverta, nes jis mažas, o bilietas brangus“, nes taip rašė 8/10 atsiliepusiųjų, net neketinu. Esu iš tų, kuriems reikia įlipti į š…, kad įsitikintų, jog ten tikrai š… Kartais gi būna, jog išlipu patenkinta ir nuviliu mane bandžiusius pamokyti pesimistus „nu nežinau nežinau, man tai vistiek atrodo, kad ten nesąmonė“. Čia mano gyvenimas, ne Jūsų, tad pasilieku teisę pati spręsti, kas man yra gerai. Ačiū.
Taigi Viana do Castelo yra mažutėlis tykus miestelis, ketvirtadienio vakarą saldžiai miegantis, kol trys turistai (iš kurių mes du) ramiai sau vaikštinėja po pakrantę (miestas yra palei upę Limia, netrukus išeinančią į Atlantą). Gatvės tuščios, pojūtis kaip super tvarkingame, labai jaukiame, tačiau erdviame miestuke, kuris praktiškai visas ir atrodo kaip senamiestis, tik čia dar yra vandenynas. Upės pakrantė nusėta žvejų tinklais, gausu žvejybinių valčių ir laivų, kur ne kur praskrenda žuvėdros, tačiau žmonių sutinkame vienetus. Kas penkiolika metrų senoviniuose mūro pastatuose įsikurę restoranai vangiai žvelgia pro langus į tuščias gatves, o užeiti kalbinantys darbuotojai stovi tingiai žvalgydamiesi, ką užkabinti. Mus bandė, bet nepavyko. Iš principo nemėgstu restoranų, į kuriuos kviečia, daug mieliau pati užeinu į restoraną pagal vidinį pojūtį. Dar manau, kad jeigu restoranas yra tikrai geras, jam nereikia įkalbinėti praeivių užeiti. Geras restoranas visada turi veiklos ir tie papildomi darbuotojai, lauke meilikaujantys turistams, kur kas labiau praverstų restorano viduje negu išorėje.
Žvejų tinklai ant molo.
Intuityviai atmetam visus tuščius restoranus, kol pačiame molo gale, šalia švyturio, aptinkame visiškai pilną ir net klegantį Tasquinha da Linda (Rua dos Mareantes A 10 [Doca dos Mares]). Ant į mažą trobelę panašaus restorano sienų lauke iškabinėti Michelino plakatai su apdovanojimais. Turiu pripažinti, kad tai buvo mano pirmoji patirtis gyvenime su Michelino žmonių paliestu restoranu. Žvaigždutės gal vėliau, kolkas va bandome šakutes ir peilius. Kaip vėliau perskaitau, šakutė su peiliu žymi viso labo santūraus jaukumo restoraną ir nieko nereiškia maisto kokybės prasme. Tai netrukdo restoranui skendėti klientų klegesy visiškai tuščio miestelio pakrašty. Iš išorės, priėjęs prie restorano, galėtum pamanyti, kad esi Nidoje. Jausmas labai panašus ir man jis patinka. Čia vis ta pakrantė su jachtom veikia.
Restorano eksterjeras.
Įėję suprantame, kad esame laimingi, gavę vieną iš paskutinių staliukų. Jų čia visai nedaug, gal iki 10, žmonės sėdi gan glaudžiai susispaudę. Interjeras kone naminis, primena prabangią svetainę su auksiniuose rėmuose riogsančiais šeimos portretais. Čia vietoje protreto – nespalvotos nuotraukos iš restorano istorijos. Iki šiol restoranas valdomas šeimos, kuri jį ir įkūrė. Aplinka, o vėliau ir aptarnavimas, rodė, kad savininkai labai didžiuojasi savo kūriniu ir jiems ši ketvirtadienio pilno-restorano-sėkmė atrodo toks pat natūralus reiškinys kaip pilnas cocacolos šaldytuvas visuose pasaulio miestuose. Tiesiog kitaip ir būti negali, bylojo jų sienos, jų taurės, jų vynai, jų krevetės, jų veidai ir jų manieros.
Laukiame valgyti.
Patiekalų kainos prasideda nuo keliolikos eurų, dauguma svyruoja iki 30. Restoranas ne biudžetinis ir jaučiamės truputį kaip Alisa Veidrodžių karalystėje. Lyg ir viskas pagal protokolą, tačiau visos vakarienės metu jaučiamės keistai nejaukiai. Lyg ir vyno skanaus įpylė, ir krevetės puikios, ir moliuskai šviežutėliai buvo, bet kažkoks stiklinis šaltumas jaučiasi, nors tu ką. Viana do Castelo yra viena iš tų vietų, į kurias labai ir labai noriu sugrįžti (nes nepamatėme kaip ir nieko, kuo garsėja miestas), bet į šitą restoraną nebeičiau. Man negaila už geras jūros gėrybes sumokėti €20, tai gal net nėra bedieviškai brangu, bet ta stiklinė atmosfera su išskaičiuotu aptarnavimu palieka kažkokį kartėlį viduje. Mūsų staliuku rūpinosi šeimos atstovė, reik manyti būsima paveldėtoja. Ji klausė reikalingų klausimų, viskas kaip priklauso, tačiau tai buvo atliekama greitai, šaltai, šabloniškai. Restoranas buvo pilnas bruzdesio ir savininkų šypsenos su kvatojimais buvo skirtos tik pažįstamiems klientams, gal tai buvo geri draugai. Panašus potyris buvo išėjus iš Čepracko restorano, kuomet prie 20 svečių virtuvės vadovas rado laiko prieiti tik prie tų pačių keturių, absoliučiai ignoruodamas likusius.
Taigi, ne draugauti į restoranus einame. Einame valgyti. Dar tik visada man norisi, kad maistas ne tik pagamintas, bet ir patiektas būtų su meile. Pageidautina, kad šypsotųsi ir norėtų gausiau papasakoti, ką mes čia lėkštėje gavome ir apie ką viskas apskritai čia pas juos. Tada suprantu, kad čia dirba ne lėkščių nešiotojai, bet gyvi žmonės, gebantys pasakoti istorijas ir palikti jausmus. Restoranas niekuomet nėra tik apie maistą.
Restorano vidus.
Tuščias staliukas atrodo va taip.
Kaip Gruzijoje rudenį mus lydėjo pomidorų ir agurkų salotų variacijos, taip palei Atlanto pakrantę visur jie gamina salada mista, jei esi Portugalijos pusėje (salotų lapai, pomidorai ir baltieji svogūnai) ir prašmatnesnį variantą ensalada mixta, ispaniškoje dalyje (tie patys ingredientai + konservuotos alyvuogės ir tarkuotos morkos. Dar gali būti virti kiaušiniai ir konservuotas tunas, čia jau kaip pasiseks). Viskas šiek tiek pasūdoma ir atnešama į stalą su negudriu alyvuogių aliejumi. Jeigu pomidorai yra sunokę, o salotų lapai traškūs, tai ir saldieji balti svogūnai nemaišo, smagiai sau kertasi prie bet kokio karštojo. Užtat jei pasiseka mažiau, Jums gali būti papjaustyta tiesiog elementarių geltonųjų lietuviškų svogūnų, kurie išgrauš gerklę, kad tik bučiuotis po to ir tesinorės.
Šiuose kraštuose užsisakęs karštąjį patiekalą, mėsą ar žuvį, ir gausi tai, ką užsisakei, mėsą ar žuvį. Jeigu nori garnyro, turi jo atskirai paprašyti, tai mes tų pomidorų su svogūnais valgydavome kiekvieną dieną. Sudėjus visos savaitės bandymus vieningai sutarėme, kad pomidorams net ir šiltesnėje Europos dalyje balandžio pirmoje pusėje dar neatėjęs sezonas, tad skonio salotose daug nebūdavo. Užtat labai patiko kai kuriuose restoranuose šios salotos, pasūdomos stambesne jūros druska. Labai smagus traškumas ir tinkamas sūrumas. Tai ir pomidorai po plėvele užauginti netrukdė.
Salada mista (€3,2).
Jau kitą dieną važiuosime į vieną garsiausių Galicijos kurortų, garsėjantį aštuonkojais ir kitomis gėrybėmis, tad vis bandau susilaikyti nuo labiausiai pageidaujamų patiekalų užsisakymo Portugalijoje, bet jūros gėrybės pačios mane susiranda. Užsisakau grilintų krevečių ir tai būna mano vienas paskutinių krevečių valgymų kelionėje. Ne, ne todėl, kad kažkas blogai. Krevetes galiu valgyti kaip čipsus arba kaip sušius tol, kol jų bus ant stalo, neskaičiuodama vienetų. Tiesiog panašios kokybės krevečių, kaip bebūtų keista, galima gauti pas mus daugelyje Vilniaus restoranų. Krevetėmis sunku nustebinti. Arba mes jų čia negavome pakankamai šviežių, arba kai kurie Vilniaus restoranai veža ganėtinai aukštos kokybės krevetes. Ir dar, svarbiausia, moka jas tinkamai paruošti, kad išliktų saldžios ir traškios. Tasquinha da Linda jos buvo puikiai iškeptos ir po valgio norėjosi nusilaižyti pirštus ir visą lėkštę, tačiau sužadino prisiminimą, kad jau ne kartą kažką panašaus esu gavusi ir Vilniuje už gerokai patrauklesnę kainą.
Gambas Grelhada (€16).
Gėlių Dovanotojas užsisako troškintų dvigeldžių moliuskų iš veneridae šeimos. Angliškai tokius vadina tiesiog clams, o lietuviškai pavadinimą sunku rasti tinkamą, nes jo, atrodo, ir nėra. Moliuskų mums atneša nemažą lėkštę ir yra vienas skanumas juos rakinėti ir valgyti. Kaip ir daugelis kelionės metu ragautų gėrybių, moliuskai buvo sultingi ir labai saldūs patys iš savęs. Čia juos dažnai patiekia troškintus su jūros druska, baltuoju vynu (arba tiesiog vandeniu), gausiai nulietus alyvuogių aliejumi ir kapotomis petražolėmis. Kartais dar būna česnakų. Jeigu turi kokybišką jūros gėrybę, nereikia ingredientų kaži kiek. Užtenka vos keleto, kad skoniai sproginėtų.
Ameijoa (€18,5).
Dar visų šitų dvigeldžių geroji dalis yra ta, kad po jais visuomet būna bent keletas šaukštų nuostabiai sodraus sultinio, kurį galima semti nelyg sriubą. Seilės kaupiasi vien rašant.
Ir taip Vianoje praleidome vakarą. Turėjome puikų kambarį su terasa ir vaizdu į pilį, bet gi ankstų rytą turėjome išvažiuoti, tai tiek to pasimėgavimo vaizdu. Mieste pilna senovinės išsaugotos architektūros ir aš labai, labai noriu čia sugrįžti pasivaikščioti palei upę, užkopti į pilį ir pasisemti vaizdų į vandenyną.
Traukinių stoties baras.
Penktadienio rytas. Laukiame traukinio ir važiuojame į Vigo, Galiciją. Netrukus kertame sieną. Iš Vigo į Pontevedra, o iš jos į O Grove, aštuonkojais ir jūros gėrybių festivaliais garsėjantį kurortą.
To be continued.
