Ji pasitiko mus su saulėlydžiu į Atlantą.
Esu iš tų žmonių, kurie labai myli savo šalį ir ją brangina, tačiau kai kurias užsienio šalis pažįsta geriau nei savo kraštą. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų esu buvusi ir kiek miestų aplankiusi Ispanijoje. Atrodo, Pietų Europa yra mano kraštas. Ir Portugalija čia užima svarbią vietą – pirmą kartą į Porto atskridau dar 2007-aisiais ir tai buvo mano meilės Pietų Europai pradžia. Praėjus devyneriems metams buvo gera sugrįžti. Kai kurios vietos, atrodo, tos pačios, o jas mačiau kaip naujas žmogus. Vienintelė paralelė su devynerių metų senumo istorija buvo ta, kad Porto pasitiko saulėtu ir vaiskiu dangumi. And that was about it. Visa kita – absoliučiai nauji potyriai ir išgyvenimai, kurių šįkart parsivežiau kaip niekad daug. Turėjome 7 dienas ir 2 šalis. Portugalija ir Ispanija. Kasnakt vis kitas miestas ir kelionė, daugiausia sekusi palei vandenyną. Patirti Atlantą šįsyk buvo mano vienas didžiausių norų ir svajų. Norėjau laukinės gamtos ir vandenyno jėgos. Parsivežiau su kaupu.
Į Portugaliją keliavome populiariai, biudžetinėmis avialinijomis skridome Vilnius-Madridas-Porto. Nors pagrindinė kelionės dalis turėjo būti praleista Galicijoje, Šiaurės Vakarų Ispanijoje, tačiau Portugalijos Šiaurę norėjau privalomai pasižymėti, kaip sugrįžimą po devynerių metų ir visko matymą, pasirodo, visai kitomis akimis. Nors, tiesa, vienas dalykas manyje nepasikeitė ir keistis neketina: esu svajotoja, žvelgianti per palmių viršūnes, matanti įvairiausių formų debesis ir gerianti į save kiekvieną emociją aplinkui. Žydintys augalai, čiulbantys paukščiai, tolyje mušančios bangos ir saulėje blizgančios jachtos. Esu jūros ir vandenyno žmogus, tad man miestai-uostai yra patraukliausios destinacijos, pilnos kaitos, judėjimo, gamtos garsų ir žmonių bruzdesio, ore tvyrančių vilčių ir nuolat sklandančių didelių svajonių.
Nuostabaus grožio žiedais apsidabinęs portugališkas medelis.
Šalia vandenyno, žinoma, turėjome materialesnį norą – išragauti šviežutėlių jūros gėrybių, kurių tuose kraštuose kaip pas mus bulvių ir obuolių. Ta prasme rimtai, buvome tokiose vietose, kuriose gyvos midijos per pusę delno voliodavosi po kojomis tau žengiant paplūdimiu per atoslūgį ir laukdavo sugrįžtančio vandens. Norėjome patirti tokią Atlanto kasdienybę, kuri jo europinėje dalyje visų pirma asocijuojasi su super skaniomis, nes šviežiomis jūros gėrybėmis. Jeigu Viduržemio jūra, žmonės kalba, jau išžvejota, tai Atlantui dar toli. Jis dar turi tiek visko, kad oi.
Apie tai ir šis pasakojimas.
40 metų nesikeitęs restorano Confeitaria Cunha interjeras.
Porto nusileidome apie devintą vakaro, dėl ko vos daiktus pasidėję skubėjome teirautis svečių namų personalo, kur mums dabar tokiu laiku pavakarieniauti. Mus nuramino, kad tokiu metu vakarieniautojų laukia tikrai ne vienas restoranas ir parekomendavo keletą jų. Pasirinkome jau kone šimtą metų skaičiuojantį restoraną Confeitaria Cunha (Rua de Sá da Bandeira 676, Porto) , kuris savo senovės dvelksmu, tačiau nepriekaištingu aptarnavimu mums priminė mūsiškę Neringą. Antrus metus čia dirbantis pavadėjas mūsų paklausė, kuria kalba bendrausime. Nudžiugome, išgirdę, kad jis kalba angliškai, nes ši kalba Pietų Europoje nėra iš dažniausiai vartojamų. Po poros dienų kelionės, atrodo, susikalbi su visais, bet kaip pirmam vakarui, dar norėjosi nors šiek tiek komforto zonos ir anglų kalbos. Nepriekaištingai padavėjo amatą išmanantis restorano atstovas mums parekomendavo portugališką jautienos nugarinės troškinį su žalumynais (naco do lombo) ir menkę, užkeptą special trupiniuose, kokių būna tik Portugalijoje (lombos bacalhau). Let’s dive in.
Vienas nuostabesnių padavėjų, sutiktų gyvenime.
Pamatę patiekalų porcijas iš karto supratome, kad Dievui leidus įveiksime maždaug pusę. Labai sudėtinga valgyti, kai laikrodis muša po 22val., o dar kai tai yra žuvis, mėsa ir bulvės su trupiniais, tai patys suprantate. Jautiena buvo idealiai ištroškinta (€14) ir patiekta šildomame puode, kuriame lėtai spragsėjo su lupenomis virtos bulvės ir troškinti žalumynai, kurie tuose kraštuose dar labiau populiarūs negu mūsuose špinatai. Bandžiau ieškoti jų lietuviško vertimo iš portugališko grelo, tačiau pasak wiki, tai galėjo būti bet kokia bastutinių šeimos žaluma, pvz. ropių arba rapsų lapai. Vėliau turguje pamačiau, kad šviežias augalas atrodo taip:
Vakarinėje Europos pakrantėje paplitę žalumynai, kuriuos noriai deda į patiekalus nelyg špinatus.
Ir apskritai jie labai mėgsta troškinti visokiausius daržovių lapus, kurie pas mus dažniausiai būna išmetami. Gera pamoka mėgstantiems maksimaliai panaudoti turimus išteklius. Esu iš jų, tad jei vasarą gausiu turguj visokių ten ropių lapų, būtinai bandysiu ištroškinti kaip tai daro Rytų Atlanto pakrantės gyventojai.
Maisto turgus visuomet yra pirma vieta mieste, į kurią veržiuosi jau pirmą rytą.
Karštoje keptuvėje manęs laukė sūdyta menkė, apsidengusi trupiniais ir bulvėmis. Galima pamanyti, kad portugalai ir lietuviai kažkada giminiavosi, jeigu jų nacionaliniai patiekalai tokie riebūs, sūrūs ir sunkūs. Daugiau mėsos, daugiau bulvių. Tai nėra mano maistas, kurį mielai valgau kasdien, tačiau kuriam išimtys daromos per keliones svetimuose kraštuose:
Lombos bacalhau (€12).
Portugalijoje turėjome tik vieną pilną dieną ir du vakarus, taigi laiką paskyrėme savo malonumui be jokių must see vietų lankymo ir varnelių žymėjimo. Vienintelis must see kiekviename mieste man yra maisto turgus, tai į šitą mane prašom pirmu taikymu, o visokie pastatai, apostamentai ir kitos civilizacijos gėrybės bus po to, jei liks laiko. Užtaikėme į jau priešpiet ištuštėjusį Mercado do Bolhão, kuris galėjo priminti mūsų Kalvarijų turgų, kuriame nuo šviežių brokolių iki šventųjų ikonų, nuo kiniškų rankšluosčių su vietos simboliais iki vietinio alkoholio, supakuoto patogiai ir akivaizdžiai laukiančio turistų:
Mercado do Bolhão, Porto.
Mūsų prekybos centrai ir turgūs neturi tiek rūšių obuolių ar bulvių, kiek portugalai turi alyvuogių (Mercado do Bolhão, Porto).
Šita nuotrauka galėjo būti daryta Gruzijoje, skirtumą rasti būtų sunku (Mercado do Bolhão).
Jeigu prieš devynerius metus pamačiau apsnūdusį, rezervuotą, ganėtinai tykų miestą, glostomą Atlanto vėjų ir šiltos žieminės saulės (vasario pirmomis dienomis buvo apie +15), tai šįsyk atradau gyvą, judrų, atvirą, svetingą miestą, mėgstantį turistus, tačiau dar neišlepusį nuo jų, turintį nuostabaus grožio panoramų, pasivaikščiojimo takų, žydinčių parkų. Šiemet Porto savo gyvumu ir žmonių kiekiu gatvėse labai priminė Vilnių ir tai dar kartą pasitvirtino kaip miestas, į kurį norisi bet kada sugrįžti. Jeigu Vilniaus Neries turizmas ilgainiui bus realizuotas, mūsų miestas taps dar panašesnis į kuo tikriausią Europos miestą, kurio pakrantėse nuolat zuja žmonės, o turistai mielai leidžia pinigus.
Kaimynystėje įsikūrusios bažnytinės atributikos ir alkoholio parduotuvės.
Vienas didžiausių miesto grožių – Douro upė, kuria nuolat zuja turistiniai katamaranai. Saulėkaitoje prisiragavus įvairių gaivinamųjų gėrimų su vaizdu į upę galiausiai ir pats užsimanai ja prasiplaukti. 45 minučių pramoga, kurios metu esi nuplukdomas iki Atlanto žiočių ir pamatai penkis upės tiltus, kainuoja €12 ir yra verta kiekvieno cento. Tas nerūpestingas jausmas, kai literaliai vėjas kedena plaukus ir sėdi sau, supuojamas bangų.
Douro upė, Porto.
Bent kelios atostogų nuotraukos privalomai būna skiriamos katinukams.
Tame upės krante, kuris matosi nuotraukoje, yra daugybė oficialių Portugalijos vyno namų vyninių, kuriuose, tikiu, galima smagiai praleisti laiką. Bus ko grįžti trečią kartą.
Visas miestas klega nuo žuvėdrų klyksmų. Žuvėdros yra pats geriausias miesto-uosto simbolis ir visuomet su pasimėgavimu jas stebiu. Atrodo, jų čia daugiau nei Vilniuje balandžių, bet man nepabodo nei dienai. Grįžus trūko jų nuolatinių riksmų.
Žuvėdrų jūra.
Miestą užbaigėm solidžiais vėlyvais pietumis Adega São Nicolau (Rua de São Nicolau 1, Porto). Prieškelioniniai skaitiniai daug rašė apie tradicinį portišką subproduktų troškinį, kuris iki šiol yra labai populiarus vietos gyventojų, o pradėtas gaminti jis jau XV a. pradžioje, kuomet miestui buvo nutrauktas mėsos tiekimas, nes reikėjo kažkaip išlaikyti sostinę ir laivyną, kurie tuomet buvo perkelti į Ceuta. Subproduktai mūsų negąsina, tai čia buvo vienas iš privalomų paragauti patiekalų, kol dar nekirtome Ispanijos sienos. Na ir aštuonkojai. Svajojau apie juos dar planuodama kelionės maršrutą Vilniuje (man labai patinka užsakinėti lėktuvų bilietus, rinkti nakvynės vietas ir dėlioti kelionės maršutą – tai vienas iš mano pašaukimų ir didžiausių malonumų šiame gyvenime) ir pagal planą aštuonkojai turėjo būti valgomi Galcijoje, na bet o ką gi. Kai padavėjas tau rekomenduoja aštuonkojus, nes jie yra restorano firminis patiekalas, tu negali su padavėju ginčytis, kad davai gal ne, atnešk man Cezario salotų, nereikia man tavo aštuonkojų. Mes mėgstame klausyti, ką rekomenduoja padavėjai, nes jie tikrai geriau už mus supranta, ką restorano šefai moka pagaminti geriausiai ir kurie produktai šiuo metu yra šviežiausi šaldytuve.
Restorano Adega São Nicolau eksterjeras. Dar matosi Douro, o sėdėti reikia ant geroko ir siauro šlaito.
Užkandžiui padavėjas rekomendavo paragauti menkių spurgyčių. Ištirpo vos prisilietus liežuviu. Nuostabiai purios ir minkštutės, su plonyte traškia plutele iš išorės. Ne per riebios, keptos šviežiame aliejuje:
Bolinho de Bacalhau, €4.
Šalia žinoma žalias vynas arba vinho verde, jaunas baltasis, natūraliai fermentuotas iki smulkių ir smagių burbuliukų. Kai 2007-aisiais buvau Portugalijoje, po kelionės įsitikinau, kad žalią vyną portugalai noriai vartoja patys, tačiau jiems labai sunkiai sekasi su eksportu, dar kai tokį gigantą kaip Ispanija turi šalia. Po kelerių metų pats populiariausias ir vienas prasčiausių žaliųjų atkeliavo ir į Lietuvą ir vis dar sutinku sakančių, kad oho, koks wow tai produktas. Įdedu Jums įrodymą, kad šitas daugelio mėgiamas ne tik kad nėra nei prabangus, nei solidus gėrimas (pas mus kainuoja apie €9 didesniam prekybcentry), bet dar ir laikomas apatinėse parduotuvių lentynose. Tokių parduotuvių, kurias imigrantai laiko praeinamose gatvėse ir prekiauja vandeniu, limonadu, šokoladiniais batonėliais, apelsinais, tualetiniu popieriumi, konservais ir tušinukais. Dar jie turi pigaus alkoholio, tokio kaip štai, populiariojo:
Antra nuo apačios lentyna corner shop’e.
Pirma nuo apačios lentyna. Sutinku, kad palyginus su mūsuose randamais tetrapakais ir specialios technologijos bambaliais, šie atrodo žymiai solidžiau.
Grįžtant prie maisto. Tai buvo vieni geriausių mūsų maistų kelionėje. Apskritai tik vieną sykį pavalgyt galvom labai ir labai blogai. Daugiau visuomet pataikydavom, kur maitino kokybišku maistu, o dažniausiai dar ir labai skaniai.
Deep fried aštuonkojis su nuostabiai sodriais ryžiais (Filetes de Polvo, €15,5).
Aštuonkojų, neslėpsiu, per kelionę atsivalgėme sočiai ir visur jie buvo tik labai labai geri. Visuomet šviežūs, niekuomet guminiai. Visuomet puikiai paruošti, niekuomet ne per riebūs. Man labai gaila aštuonkojų, kaip protingų padarų, kad jie yra tokie skanūs. Geriau jie nebūtų tokie skanūs, tada aš jų nevalgyčiau ir man nereikėtų jų gailėti.
Polvo a.k.a. aštuonkojis.
Buvome labai patenkinti ir subproduktų troškiniu Tripas a Moda do Porto, €13,5: daug pupelių, bulvių, morkų, skrandukų, širdelių, kremzlių su kažkuo panašiu į chorizo pomidoriškame padaže:
Šio garuojančio katiliuko būtų užtekę abiem.
Tipinis Porto subproduktų troškinys.
Troškinukas su aštuonkojiniais ryžiais. Maždaug viena dešimtoji ant stalo buvusio maisto, skirto dviem, kiekio.
Čia buvo Porto. Nors vandenynas laukė mūsų vos už penkių kilometrų, iki jo neskubėjome. Mūsų maršute buvo vietų, kuomet Atlantui dar žvelgsime tiesiai į akis iš Vakarų ir Šiaurės žemyninio kranto, tad labai ramiai sutikome jį, plaukdami Douro turistiniu katamaranu. Balandžio 7-osios pavakarę išvykome tolyn į Šiaurę.
Atlantas, kaip jis matomas iš Douro žiočių perspektyvos.
To be continued.
