Paulius Jurkevičius, būdamas tikras gastronomijos mokytojas, su didele kantrybe auklėja ir šviečia tautą apie tinkamus valgymo pasirinkimus. Kaip ten yra, valgome tam, kad gyventume ar atvirkščiai? Manyčiau, esu kažkur per vidurį – niekada nesupratau maisto nuvertinimo („kad stengčiausi dėl pilvo, absurdas!“), tuo tarpu kūniškais malonumais paremtas valgymas man taip pat nėra svetimas. Vis gi pirmenybę teikiu maistui, kuris atneša pusiausvyrą: jis maloniai pasotina, jį gera valgyti (skaniai kvepia ir atrodo, jį lengva kramtyti, o skrandžiui – lengva apdoroti).
Paulius Jurkevičius išskiria valgytojų tipus
Knygoje „Dėl skonio ginčijamasi“ autorius išskiria keturis valgytojų tipus:
– Gurmanai, kurie yra nepretenzingi visko po truputį valgytojai
– Gurmė – kritiški, atidūs, informuoti, intelektualūs valgytojas
– Boungustaio arba gero skonio žinovai, produktų kokybės ekspertai
– Foodie – madų besivaikantys maisto tendencijų medžiotojai
Aiškus skirstymas iš karto mane pagauna, kuriam gi tipui priskirčiau save? Nesuklysiu pasakydama, kad manyje yra bent dalis kiekvieno iš jų. Per šeimos šventes klusniai valgau visko po truputį, o kasdienoje mėgstu tyrinėti etiketes ir aiškiai atsirinkti, kas verta mano pigininės turinio, o kas tėra jaukas neišmanantiems. Tuo tarpu reikalauju geriausios kokybės ir galiu ilgai klausinėti pa(r)davėjo, apie ką yra jo siūlomas produktas, o mano Instagramo sekamieji šiuo metu yra vienaragiškų smoothių (nepaprasto grožio ir ryškumo rožinių ir žydrų vaisių kokteilių) fazėje, pereinančioje į unicorn everything. Prieš kelias dienas mačiau unicorn-galaxy skrebutį, švietusį ryškiomis spalvomis, išgautomis iš visiškai natūralių augalų, maisto produktų. Klausimas, kokia bus kita maisto naujiena, kai skaitysite šį tekstą.
Maisto mylėtojų turinį seku nuolat ir man smagu matyti, kokių triukų prisigalvoja siekiantys turėti daugiau sekėjų. Jų ne tik kad nuotraukos būna fantastiškai gyvos, ryškios, įkvepiančios, žavinčios. Gal čia kad aš moteris, tai lengviau pasimaunu? Žiūriu į tai kaip į paveikslėlius žurnaluose, kuriais kartais gėrimės, tačiau retai patys norime būti tų nuotraukų herojų vietose. Maisto mados man yra kaip kasdienybės nuspalvinimas, toliau einant tiesiai savo keliu. Savyje suderinu du priešingus polius: lygiai taip, kaip vertinu čia pat vietoje užaugintą ūkininkų produkciją, lygiai taip man patinka stebėti neprognozuojamus maisto produktų virsmus socialinėje medijoje. Klasikos megėjas, bet biškį pankas – man tai atrodo normalu ir suderinama viename asmenyje.
Nekokybiškas maistas: nuosprendis ar pasirinkimas?
Esu nepakanti blogam maistui – tiek prastiems produktams (pvz. rafinuotiems riebalams, ir nesvarbu, ar jie iš alyvpalmių, ar alyvuogių, nes kai riebalus rafinuoja, jų maistinė vertė susivienodina, skonio ir aromato nebelieka, kaip ir nebelieka skirtumo, iš kokio augalo jie išgauti), tiek ir su neišmanymu paruoštiems patiekalams (iš maisto skonio jaučiu, kai virėjas maišė, kepė ir virė atbulomis rankomis, savo mintimis buvęs labai toli nuo virtuvės). Ir nepaisant to, kad tyrinėju kiekvieną etiketę, pirkti ar nepirkti, valgyti ar nevalgyti, periodiškai suvalgau ir šlamštmaisčio (nes moteriai kartais nepaaiškinsi, kad čipsai, ledai ir šokoladas per vieną popietę nėra geras sprendimas).
Ar galima save gurmė vadinančiu valgyti, let‘s say, čipsus iš prekybos centro, tuos kur su kelių rūšių sintetiniais skonio stiprikliais? Ar gurmė, apie kuriuos daugiausia ir pasakojama knygoje, iš viso leidžiama turėti gastronominių nuodėmių? Palieku atsakyti autoriui. Ponas Paulius rašo, kad kartais perka nelabai kokybišką alyvuogių aliejų iš prekybos centro ir pila jį virtuvėje negailėdamas, nes mažai skonio, pigus, negaila. Šį prasto alyvuogių aliejaus epizodą užfiksavau kaip gastronomijos nuodėmę. Taigi, visi gali turėti nuodėmių, net ir gurmė.
Namų virtuvė – pirmoji mitybos įpročių kalvė
Autorius didelę vertę teikia pirmajam mūsų visų restoranui – namams. Rašytojas turėjo džiaugsmo augti namuose, kuriuose kasdien šiugždėdavo sunkaus audinio staltiesės ir valgyti susėsdavo visa šeima – kone ritualinis valgymas vyresniųjų Jurkevičių šeimoje buvo tradicija, kurios nei vienas šeimos narys nebūtų pardavęs už jokius pinigus. Namai iš tiesų yra teisingai valgančio žmogaus mokykla. Tik gal aš labiau vertinu ne formą, o turinį. Teisinga forma (staltiesės, kokybiškas stalo sidabras, geri indai ir teisingos manieros) yra žavus reiškinys, tačiau nesu linkusi jo sureikšminti. Esu tikra, kad tikrasis žinojimas apie maistą ir gurmė gimimas atsiranda tuomet, kai susitelkiame ties turiniu – KĄ valgome, iš ko padaryta, kodėl taip sumaišyta, kokiu eiliškumu vartojame, kelintą valandą tai tinka vartoti, kuo užsigerti (arba neužsigerti) ir pan. Norint tai perlaužti vienareikšmiškai rekomenduoju pradėti valgyti savo namuose ruoštą maistą.
Gaminkite patys, prašykite vyro ar žmonos, vaikų. Dar geriau, kiekvienas prisidėkite prie gaminimo. Tegu visa šeima dalyvauja procese, kuriame iš atskirų produktų gimsta šeimos vartojamas maistas. Niekada neturėjau tiek žinių apie maistą, kol nepradėjau savo rankomis gaminti, po to tai suvalgyti ir patirti, kaip mano organizmas sąveikauja su mano valgomu maistu. Ir niekada geriau nesupratau, kas su kuo dera, kol pati nepradėjau gaminti. Jeigu nuolat valgote restoranuose (net jei tai yra tiesiog dienos pietūs) ir manote, kad neturite laiko gaminti, tai informuoju, kad taip tiesiog kenkiate patys sau. Jeigu norime gerai jaustis, visų pirma turime į tai investuoti savo laiką.
Ar Paulius Jurkevičius yra gurmė?
Mūsų visuomenėje gausu gurmanų – skaniai valgyti mėgstančių („visko po truputį“, kaip apibrėžia knygos autorius), dažnai anstvorio ir netinkamo gyvenimo būdo kamuojamų žmonių. Vyresni gurmanai yra linkę skųstis vidaus organų ligomis, jų veido spalva išduoda, kad gyvena ir minta netinkamai (išbalęs, suvytęs, raudonomis dėmėmis išmuštas veidas yra dažnas vaizdas, žvelgiant į geriausius restoranus mėgstančiuosius, negailinčius investicijų į skanų maistą). Daugelis jų gali valandų valandas pasakoti apie ragautus kepsnius ar kokių veislių midijų sezonas ką tik prasidėjo Bretanėje – man tai panašiau į šou elementus, pigius trukus, kuriais galima užkaišyti pasisėdėjimus su kompanija. Šitie triukai turi ribotą galiojimo terminą.
Visada sakiau ir nesiliausiu to kartoti (nes nuolat susiduriu su neišmanymu valgymo srityje) – jeigu Jūsų vartojamas maistas neleidžia komfortiškai jaustis ir atrodyti (žinoma, atmeskime tuos atvejus, kai žmonės turi rimtų sutrikimų, nelabai nuo suvartojamo maisto priklausančių), tai Jūsų kalbos apie tai, ką ir kaip reikia valgyti yra nieko vertos. Žinote, čia kaip siūlyti artimajam, kad gal jis jau nustotų gerti, pačiam tuo tarpu vakarienės be vyno neįsivaizduojant. Tokie dalykai neveikia. Veikia tik tie mūsų į išorę paleisti dalykai, kuriais patys iš tikrųjų gyvename. Kadangi esame tai, ką valgome, tai tų nelabai sveikai atrodančių ir besijaučiančių žmonių pamokymai, kokias austres valgyti ar į kurio restorano vakarienę investuoti 100€ žmogui, manęs nelabai veikia. Išklausau, perbėgu akimis per meniu, apsvarstau, ko galbūt norėčiau, ir paleidžiu tuos žodžius pavėjui – neįtikino.
Tuo tarpu Paulius Jurkevičius iš tiesų atitinka gurmė standartą, dėl to jo ir norisi klausytis ir jo pamokas imti domėn. Jis ne tik išmano gastronomiją, tačiau savo gyvenimo būdu rodo, kaip galima gardžiuotis kokybišku maistu ir semti gyvenimą rieškučiomis, palaikant saiko pojūtį ir niekada nerizikuojant savo sveikata. Autorius neslepia savo erzulio, pasakodamas apie lietuviškas paauglių tradicijas valgyti picą, užsigeriant pakaitomis pieno kokteiliu ir latte (lAtte, ne lattE, for sakes). Savo aplinkoje dažnai patiriu panašius epizodus ir lygiai taip pat dažnai turiu iš perdėto mandagumo laikytis, sukandusi dantis. Prisipažinsiu, kad man yra labai nelengva toleruoti absoliutų maitinimosi neišmanymą ir nepastebėti, kaip yra vartojama pica su pieno kokteiliu ir pieniška kava ant viršaus. Vis dėl to, tokiais atvejais kas kartą ugdau savo kantrybę ir gebėjimą priimti aplinką tokią, kokia ji yra. Net jeigu joje pusryčiams valgomas kiaulienos troškinys, prieš tai tris paras prabuvęs kambario temperatūroje (true story). Čia dėkingas yra tekstų rašymas, nes galima savo skauduliais pasiguosti su nepažįstamaisiais. Pauliau, I feel you.
Rukola ar gražgarstė?
Jaučiu savo indėlį į autoriaus įvardintą pesto psichozę, masiškai apėmusią Lietuvą. Tiesa, knygoje produktas rašomas kaip „pestas“, čia matyt redaktoriaus nurodymu, tačiau kovodama su maisto produktų ir patiekalų beviltišku sulietuvinimu pasisakysiu, kad nepažįstu nei vieno žmogaus, pesto linksniuojantį ir vadinantį jį „pestu“, kaip ir nepažįstu tokio, kuris rukolas vadintų „gražgarstėmis“. Geriausiu atveju ištaria žodį „garžgarstės“, prieš tai tris kartus užsikirsdamas, ir tai yra dar blogesnis variantas už „pestą“. Kad išmokome gaminti pesto, sužinojau tik pernai, naujai Nidoje atsidariusiame restorane – tokio sodraus pesto iki to laiko mūsų šalyje man nebuvo tekę ragauti. Gal per mažai ragavau, todėl jį atradusi iki šiol mėgstu daugelyje savo patiekalų, net ir grikių košėje su troškintais kopūstais ar ant cepelinų su varške. Čia gal išlenda autoriaus paminėtas foodie bruožas – laiku įlipti į traukinį, skelbianti gastronomines naujienas. Pesto yra anokia naujiena, tačiau šviežias, nepasterizuotas, nuostabiai bazilikais ir sodriu alyvuogių aliejumi kvepiantis pesto tik neseniai pasirodė Lietuvoje, todėl man iki šiol yra smagu jį drėbti ant kone visko. Ir tai praeis.
Prisidedu prie autoriaus ir skatinu sąmoningą vartojimą: kviečiu domėtis, iš kur ateina mūsų vartojamas maistas, ir kaip jį vartoti, kad jaustumėmės sveiki ir veiklūs. Jeigu norime kasdien skaniai valgyti ir kasdien gerai jaustis, neišvengiamai turime kasdien į tai investuoti savo laiką ir jėgas. Kur sudedame savo mintis ir energiją, iš ten ateina ir rezultatai.
Linkiu gerų rezultatų.
Taip pat kviečiu skaityti mano tekstą apie Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“.
Atsakymai į “Paulius Jurkevičius išleido „Dėl skonio ginčijamasi“ – ne tik su išmanančiais?”: 9
Parašykite komentarą
Aš vadinu rukolą gražgarste 🙂 Ir be jokių problemų. Bet sutinku, kad turi būti pesto, gorgonzola (ne gorgoncola, kaip liepia VLKK) ir pan.
O knygą vakar nusipirkau ir skaitysiu artimiausiu metu :).
Cheers!
Beata, būsi pirmoji dėl rukolos 🙂 O knygą paskaityti verta. Vienetai mūsų autorių rašo apie gastronomiją ir kolkas jos visos yra vertos dėmesio, skirtingai negu receptų knygos, į kurias jau nustojau kreipti dėmesį – jų per daug ir daugumos neatskirsi viena nuo kitos. Būkit originalūs, rašytojai!
Labai smagiai susiskaitė recenzija. Sutinku, kad daugumą dar reikia daug ko mykyti, tad Pauliaus knygos švietėjišką misiją tikrai atlieka. Sutinku su tavim dėl mūsų, blog’erių, savyje turėjimo „visko po truputį“, kai kalba eina apie „gurme“ kategorijas. Ir jau 100% pritariu dėl lietuvinimo. Pestas?? Nejuokinkit, mieli VLKK. Šaunuolė, kad parašei recenziją. Dažnai jos įdomesnės nei pačios knygos:)
Nida, ačiū už gerus žodžius 🙂
Laba diena ir dėkui už recenziją. O labiausiai už kritiką. Nes šiaip visi giria ir patys nesupranta ką, o kritika – tai išmanymo demonstracija. Todėl aš dabar šiek tiek pasiginčysiu. Dėl pramoninio aliejaus naudojimo virtuvės reikalams. Taip, aš jį naudoju. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta pati dėl kurios nenaudoju Veuve Cliquot šampano mėsai marinuoti. Ne todėl, kad tai būtų blogai. O todėl, kad tai būtų absurdas. Antroji priežastis: tie brangieji, ankstyvo derliaus aliejai turi labai išraiškingą aromatą, kuris savo ruožtu turi bjaurią savybę užgožti kepamo, marinuojamo, troškinamo produkto aromatą ir skonį.
Dėl pesto. Esu baigęs filologijos mokslus. Man žodis ir gastronominis terminas yra šventi dalykai. Bet… Ar jūs verdate spagečius ar spaghetti? Ar ieškote geros picos ar geros pizza? Lietuvių kalba yra kaitoma, linksniuojama. Todėl mažiausia blogybė, kurią gali patirti užsienietiškas terminas yra linksniavimas. Štai kodėl – pesto padažas arba pestas. Buona giornata!
Pauliau, malonu sulaukti atsako. Iš tiesų gerieji alyvuogių aliejai turi ryškų skonį, kuris lieka kepant. Dėl šios priežasties pasirinkau kitokį kelią – kepu ant dezodoruoto ekologiško saulėgrąžų aliejaus, kai noriu apskrudimo be papildomo naudotų riebalų skonio (vandens garais apdoroti aliejai netenka skonio ir aromato, tačiau nėra paveikiami chemija ar kelių šimtų laipsnių temperatūra, kaip kad rafinuoti aliejai). Rafinuoto aliejaus iš principo nekyla ranka pirkti. Na niekaip. Žinoma, pasirinkimo reikalas.
Dėl pesto, išties, jau verčiau linksniuojame negu verčiame į kokį nors ‘bazilikų pagardą’. Linkėjimai, Giedrė.
Atsitiktinai perskaičiau Jūsų straipsnį ,,15 min“ apie cenzorių. Sužavėjo stilius ir bendra emocija. Pasirodo, galima kalbėti šiltai, nesidrabstant žodžiais. Parašykit dažniau kad ir į ,,delfį“, nes jau koktu nuo vadinamųjų žurnalistų rašliavos. Nepykite, bet man svarbiau,kaip Jūs rašote nei apie ką (dabar tikrai paieškosiu, paskaitysiu ir apie ką). Dėkoju už pagarbą skaitytojui ir mūsų kalbai. Rašykite į portalus, tegul tai bus labdara ar pamoka save vadinantiems žurnalistais. Sėkmės!
Dalia, čia Jūs Pauliui ar man dedikuojate? Pati į portalus nieko nerašau.
Ieškojau žodžio „gurmė“ paaiškinimo, radau jūsų straipsnį ir jis labai skaniai susiskaitė! Beje, gražgarstės yra gražgarstės. Čia panašiai kaip kažkada seniai nežinojau, kas čia yra tie toki dideli žirniai, iš kurių humusą gamina, išsiaiškinau, kad jie vadinami „avinžirniais“, tai ir vadinu juos taip, o ne „čikpyzais“. Gal jūs užsieny ilgai gyvenot ar su maistu kokius susijusius mokslus nelietuvoje baigėte, kad jums kliūna gražgarstės ir pesto padažas? Beje, čia nepiktai komentuoju, tiesiog kviečiu pamąstyti! Juk yra labai daug nežinomų, naujų terminų. Kas būtų, jei juos visus pradėtume vartoti originalo kalba, juk galų gale nsusikalbėtume. Vienas lietuvis rėktų, kad čia „Auberdžinas!“, kitas sakytų „Ne, ne, čia egplantas!“, na, o finalas, tikriausiai, būtų toks, kad paprasčiausia lietuviui lietuviškai (tiek iš JAV, tiek iš JK) baklažaną vadinti baklažanu. 🙂