Išsimokslinusi kaip teisininkė tiesiu taikymu nuėjau dirbti į prekybą. Pati, būdama pati tikriausia intravertė, mielai bendrauju su žmonėmis ir kasdien semiuosi iš jų energijos. Kaifuoju, dalindamasi savo žiniomis ir dar mieliau klausausi savo klientų atradimų. Visiems gera ir malonu dirbti su geranoriškais žmonėmis, juk dauguma tokie ir būna. Vis tik kai kurie klientai įstringa širdin labiau nei kiti ir nebūtinai dėl gerų savybių.
Dalinuosi savo atrastais Pirkėjų tipažais, kurie lankosi mūsų turguose, prekybos centruose, senamiesčio krautuvėlėse ir butikuose.
Perspėjimas jautrioms sieloms: jeigu rasite įžeidžių žodžių, kuriuos priimsite asmeniškai, tai palinkėsiu išgerti valerijono ir apsiraminti. Diena taps gražesnė ir aplinkinių šypsenos, skirtos Jums, taps dažnesnės. Savo tekstais niekuomet neturiu tikslo ką nors įžeisti ar įskaudinti,
10 populiarių klientų tipų, kasdien besilankančių Lietuvos parduotuvėse
- Tyrėjai arba Smalsučiai. Jie į parduotuves eina klausinėti. Jie niekada neperka. Jie visuomet žino keletą gudresnių pavadinimų produktų, kurie rečiau aptinkami eilinio lietuvio namuose, užtat per visas iš eilės krautuves eina klausti, pvz. „ar turite chia sėklų?“. Išgirdę teigiamą atsakymą jie įtariai nužiūri kainą, palinksi, užskaitydami parduotuvę kaip teisingą vietą, ir iškart eina prie kito klausimo. Sužinoję, kad parduotuvėje yra kone viskas, apie ką paklausė, jie patenkinti nusišypso pardavėjai ir išeina lauk. Niekada negrįžta pirkti. Sugrįžta po kelių mėnesių paklausti dėl kitų (ar net tų pačių) produktų. Neperka.
- Žiniuoniai arba Gyvosios Enciklopedijos. Šie klientai žino viską. Principe jie ateina į tavo parduotuvę tam, kad tavo aptarnaujantis personalas sužinotų, kokių puikiai išprususių žmonių būna aplinkui. Tai ne tu, kuris ten dirbi, klausi Žiniuonio, ką galėtum padėti jam surasti. Tai Žiniuonis, pasiėmęs vieną prekę po kitos, tau pasakoja, kam ji skirta, iš kur kilusi ir kam gali būti naudinga. Jeigu tu jam pasiūlysi liepžiedžių arbatos nuo peršalimo, jis tau būtinai papasakos dar bent 15 būdų, kaip galima liepdžiedžius praktiškai panaudoti, nuo peršalimo ir nebūtinai nuo jo. Žiniuoniai gyvi savo žiniomis, todėl niekada nieko neperka. Prekės niekuomet nėra pakankamai vertos jų energijos ir pinigų.
- Pasiklydę Muziejuje. Jie po krautuves vaikšto kaip po muziejus. Pardavėjos išklausinėja absoliučiai visko ir net laikydami kavos pakuotę, ant kurios nupieštos kavos pupelės ir keliomis kalbomis parašyta „coffee“ (beigi lietuviškai vertime), jie nepatikliai klausia (prieš tai būtinai paėmę iš lentynos ir apčiupinėję iš visų kampų) „ar tai čia kava?“ (labiau pasiklydę klausia „o kas čia?“). Neperka. Išeina dar labiau pasimetę negu atėję.
- Juokučiai. Jie visuomet vaikšto grupėmis, nes dviese juoktis smagiau. Į parduotuvę įžengia puse lūpų šnabždėdamiesi „kur tu čia mane vediesi?“, o pamatę rimtą pardavėjos veidą netrunka prunkštelėti. Jiems visada viskas juokinga. Kiekvienas daiktas, kurio jie nepažįsta, būna nuduriamas smiliumi ir po to seka vaikiškas prunkštesys, aidintis per visą parduotuvę. Jie juokiasi iš prekių pavadinimų, prekių išvaizdos, prekių kainų ir apskritai iš pačios parduotuvės. Jie nesupranta, kodėl čia užėjo, bet mielai sugaiš gerą ketvirtį valandos savo gyvenimo, kad galėtų į valias pasijuokti, o vėliau namiškiams pasakos „bet tai kokių nesąmonių šiandien mačiau!“. Žinoma, kvatodami visa gerkle.
- Piktos Supermamos. Jų tipažas jau išsamiai išnagrinėtas Užkalnio raštuose. Jos tikros ir jos užknisa. Kiekviena parduotuvė turi bent keletą ištikimai sugrįžtančių Piktųjų, nes jos pernelyg užsiknisusios, kad tos prekės ieškotų kitoje vietoje, kuri, galimai, irgi nebus geresnė už tą, į kurią nuolat eina. Visas gyvenimas joms – tai pati tikriausia kančia. Kančią veide jis sukelia per pusę sekundės ir pardavėjai, kuri vos durims prasivėrus jau atpažįsta tą Nuolatinę ir supranta, kad dabar gaus velnių lygioj vietoj. Po to eis pasakoti kolegėms, kad „ir vėl TA buvo atėjusi, šįkart pirko tą ir norėjo ano, o kai negavo, tris kartus apšaukė ir privertė atsiprašyti už tai, kad gimiau“. True story.
- Vyrai. Patys geriausi klientai. Jiems visada viskas tinka ir dėl nieko nesiginčyja. Apsiperka per 1,5 minutės ir visuomet palinki pardavėjai geros dienos. Pardavėja su šypsena palinki to paties.
- Vištos. Kai pardavėja prieina prie jos paklausti, ar pastaroji viską randa, o gal gi reikia patarimo renkantis kokį dalyką, tai Višta visuomet griežtai nukerta „NE!“ ir niekada nežiūri pardavėjai į veidą (ar jau sakiau, kad įėjusi į parduotuvę, Višta niekada nepasisveikina?). Pardavėja yra per menka būtybė, kad atlaikytų Vištos žvilgsnį. Nepaisant tokios pradžios, jau po 15 sekundžių Višta, prarijusi karčią pralaimėjimo piliulę, kreipiasi į pardavėją, prašydama patarti renkantis prekę. Pardavėja, išklausiusi Vištos gyvenimo istoriją ir kasdienius įpročius, pasiūlo jai 3-5 pasirinkimus (nes Vištai reikia turėti iš ko rinktis; ji nepasitiki vienu pasiūlytu daiktu, kad ir koks idealus jis būtų). Čia Višta pasimeta, nes iš trijų trinktis jai jau yra per daug. Pardavėja kantriai aiškina prekių skirtumus, pabrėždama kiekvienos jų privalumus ir trūkumus. Višta palinkčioja, galiausiai nusiperka tą prekę, kurią visada ir šiaip perka. Nes bandyti nieko nauja nėra pasiruošusi. Pardavėja tvardosi, kad nepradėtų per garsiai dūsauti.
- Ištikimieji. Jie mėgsta konkrečią prekę. Pvz. tai yra Žuvelių kaimo „Jūrininko“ duona. Jie nori tos prekės visose parduotuvėse, kur jie beeitų. Tik per didelę sėkmę neieško jos batų parduotuvėse, nes žmona jau kelis kartus sugėdino ir nebesinori su ja ginčytis. Užtat „Jūrininko“ duona tiesiog privalo prekiauti visos iš eilės krautuvės, kurios prekiauja maistu. Vyno parduotuvės, konkajo namai, cigarų rūmai ir sūrininkų krautuvės. Every single one. Neradusiems „Jūrininko“ jiems sukyla spaudimas, kurį išlieja ant pardavėjos, retkarčiais reikalaudami parduotuvės vedėjos arba direktorės telefono numerio, norėdami pastarosioms išaiškinti, kad „Jūrininko“ yra paklausiausia prekė ever ir Jūsų parduotuvė tik todėl ir stovi tuščia, nes iki šiol neprekiaujat „Jūrininko“. Pardavėjos per laiką išsitreniruoja tokius tipus ignoruoti, o jiems išėjus juos pamiršta per pusę minutės.
- Kovotojai už Lygias Teises. Šie klientai įsivaizduoja, kad visame pasaulyje vieno tipo prekės turi kainuoti vienodai. Jeigu jis Norfoje nusiperka ruginę duoną, kurios 350 g kainuoja 0,5€, tai jis atėjęs į ekologinių prekių parduotuvę aiškins pardavėjai, kad kodėl pas jus ekologiška viso grūdo ruginė duona su moliūgų sėklomis už 500 g kainuoja 4€, nes čia nesąmonė ir jis Norfoje „lygiai tokią pačią“ ne tik kad matė, bet ir perka pigiau. Pardavėja gūžteli pečiais ir pažada pasitikslinti Norfoje kainą. Kovotojas, jau rankomis mojuodamas „kaip pas jus viskas brangu ir kaip dar nebankrutavot“ ir šaukdamas išdidžiai kaip povas išeina iš parduotuvės. Senesniais laikais Kovotojas dar būtų prispjaudęs ant prieangio kilimėlio, nes ant tiek pykčiu netveria. Ir šiaip, mulkinami gerieji žmonės. Ot tie kapitalistai, kad juos kur!
- Verslo Konsultantai. Vos įėję per duris jie pastebi pernelyg daug trūkumų tavo darbo vietoje. Jie žino, kur geriau būtų pasikeisti šviestuvus, siūlo, kaip išspręsti lojalumo sistemos netobulumus, klausinėja, kiek kainuoja patalpų nuoma ir apskritai kvestionuoja pardavėjo tinkamumą šioms pareigoms. Iš esmės jie žino viską, kaip turi funkcionuoti normalus verslas ir tik per klaidą nėra atidarę savo parduotuvės. Kai pardavėja akivaizdžiai stengiasi išvengti Konsultanto dėmesio ir sugrįžti prie neseniai į parduotuvę įėjusių būsimų Pirkėjų (nes Konsultantui reikia 200% pardavėjos dėmesio, nepaisant to, kiek dar klientų belauktų jam už nugaros), Konsultantas įsižeidžia ir leidžia aplinkiniams suprasti, kad šie pakliuvo į spąstus. Meanwhile pats išeina trenkdamas durimis ir savo žemėlapyje pasižymi parduotuvę, kaip velnio tašką. Negrįžta.
Žinotė daugiau Pirkėjų tipų? Pasidalinkite.
Atsakymai į “Mūsų parduotuvių pirkėjai – 10 pirkėjų tipų, kuriuos sutinkame kasdien”: 8
Parašykite komentarą
viskas i desimtuka, Giedre! Apie supermamas prajuokinai ir as nezinau didesnes tiesos nei aprasei 🙂 bet gi buna ir maloniu, supratingu klientu, kurie gal irgi turetu kelis tipus (greciausiai vos kelis 😀 )
Roberta, žinoma, daugelis yra malonūs ir supratingi. Bet apie juos nėra ką labai pasakoti. Užtenka džiaugtis jiems atėjus 🙂
Šauniai parašyta, smagiai skaitosi 🙂
Aš pati, matyt, esu mišraus tipo pirkėja. Nežinau, ar labai bjauri, nes perku nemažai, visada sveikinuosi su pardavėjomis ir niekada nekeliu balso, nes suprantu, jog jos yra samdomos darbuotojos, o ne tos, kurios lemia produktų asortimentą ir/ar kokybę. Vis dėlto kartais išeinu nieko nepirkusi ir nusivylusi, o pagal aukščiau pateiktą klasifikaciją įvairiomis progomis galėčiau būti priskirta kone prie visų tipų (netgi vyrų, nes kai kuriose parduotuvėlėse apsiperku netgi greičiau negu jie 🙂
Svarbiausia mano nusivylimo priežastis – asortimento monotonija, pirmiausia kalbant apie sveiko maisto ir vadinamąsias delikatesų parduotuvėles. Užėjusi į naują, būnu „muziejaus lankytoja“ – ištyrinėju, ko ten galima rasti, ir, jeigu randu kažkokį naują, kitur nematytą ir mane dominantį produktą, perku, nesiskųsdama dėl kainos. Deja, dažniausia mūsų parduotuvėlės būna tarsi klonuotos – visur absoliučiai tas pats, tos pačios firmos ir tos pačios prekės. Tuomet vienintelis kriterijus lieka kaina: perku ten, kur ji žemiausia. Kai naujoje parduotuvėje nėra naujų produktų, o kainos keliais procentais aukštesnės negu parduotuvėje už kampo, patyrinėjusi asortimentą, po pusvalandžio išeinu nieko nepirkusi ir ten nebegrįžtu. Man keista, kodėl šitaip yra. Pavyzdžiui, vienoje ekologiškų produktų parduotuvėlėje, kurio savininkai patys stovi už prekystalio, ir kurioje kartas nuo karto apsiperku, pasiteiravau, kodėl jie, kaip ir visi, prekiauja japoninėmis pupuolėmis (aduki), spindulinėmis pupuolėmis (mung), bet neprekiauja pasaulyje labai populiariomis kininėmis pupuolėmis (juodakėmis pupelėmis)? „Tai kad jos nepopuliarios ir jų niekas nepirks“ – sako jie, o aš pajuokauju, jog sunku ką nors mėgti ar nemėgti, jeigu to dalyko visoje Lietuvoje neįmanoma nusipirkti. Ir taip su dauguma „deficitinių“ produktų. Šiandien Nidos tinklaraštyje vėl perskaičiau klausimą (lietuviškuose forumuose ir bloguose mačiau jį jau kokį 100 kartų), kur nusipirkti baltų kukurūzų miltų, tinkamų tortilijoms. Bet kur tau, visi veža tik geltonus, nes… „pirkėjai geltonus perka“. Tai aišku, kad perka, nes kitokių nėra 🙂 Dabar esu išmintingesnė ir daugumą dalykų siunčiuosi per e-bay arba perku kelionėse, o anksčiau buvau tipiška „smalsuolė“ – tarkime, jau pačioje pirmoje parduotuvėje nusipirkusi meksikietiško stiliaus vakarėliui 6 reikalingus produktus, beviltiškai tikėjau, kad tortilijoms skirtų miltų ir kokių nors pasilla pipirų bus galima rasti kitose. Aplankydavau dar 10, klausdavau tų 2 produktų ir iš visų išeidavau tuščiomis. Dabar taip jau nebedarau: aplankau vieną arba dvi, ir to užtenka, kad išsiaiškinčiau, kas vežama į Lietuvą. Visko, ko trūksta, užsisakau internetu, arba keičiu meniu. Tai čia tiek apie maisto parduotuves iš pirkėjo pozicijos. Nors, reikia pasidžiaugti, kad nepaisant skurdoko asortimento, parduotuvių darbuotojos vis tiek būna šaunios 🙂
Beje, turiu tokią svajonę: panašiai kaip bibliotekose, kuriose į specialias dėžutes galima įmesti raštelį, kokios knygos reikėtų, bet nėra bibliotekoje, taip ir parduotuvėse galėtų būti panašios „pageidavimų dėžutės“. Gal prekybininkai, radę 100 raštelių su prašymu prekiauti kokiu nors fontina sūriu arba tortilijų miltais, galų gale praplėstų asortimentą ? 🙂
Kristina, ačiū už tokį nuoširdų komentarą 🙂 Pritariu dėl asortimento plėtimo ir skonio formavimo. Mes darbe nuolag kolekcionuojame klientų pageidavimus ir, Dievas mato, daugybę esame išpildę. Tik rinka ir patys klientai formuoja asortimentą. Jis turi būti gyvas ir lankstus. Prieš kelerius metus visi verkė, kad nėra, kur chia sėklų nusipirkti. Dabar jos ant kiekvieno kampo, tik rinkis pagal pakuotės spalvą ir pardavėjo šypseną. Manau, kad ir kukurūzų miltams laikas ateis 🙂
Kitas dalykas, su kuriuo susiduria prekybininkai: jų tiekėjai taip pat turi ribotą asortimentą, o ieškoti kažko iš išorės ne visi turi galimybę, t.y. įgaliojimai apriboti. Visgi tobulėjame ir vystome skonį. Natūraliai dėl mažos rinkos atsiliekame, bet patys ieškomiausi produktai galiausiai pasiekia ir Lietuvos lentynas.
Aš pati dabar laukiu užeinant humuso bangai. Duodu ranką nukirsti, kad lygiai po metų tuo pačiu metu bus bent keletas Lietuvos įmonių, gaminančių čia pat ir parduodančių sufasuotą humusą. Tik lieka atspėti, kas bus pirmas 🙂 Man visai patinka tas žaidimas: prognozuoti, kas netrukus, atrodęs kaip labai egzotiškas dalykas, ateis ir į daugelio mūsų savimonę, kaip pažįstamas produktas, kurio tikėsiesi nusipirkti Lietuvoje ir ne vienoje vietoje.
O aš pasisakysiu iš kitos durų pusės 🙂 Nes ir pardavėjų, padavėjų ir pan. tipažų galima bent 50% tiek sukurti. Deja, jų markė šiai dienai stipriai kritusi, retai sutiksi mielą ir kompetetingą. Daug nelaimingų, pasipūtusių ir išvėpusių. Nes darbas nemielas. Ir turbūt ne tik 🙂
Nes pardavėjas Lietuvoje – ne profesija. Sutinku, kad retai pardavėjas supranta, ką parduoda ir kodėl jis tai daro. Viskas gi nuo požiūrio.
Sveiki, noreciau trumpai paklausti, aiskumo delaei, o tai kategorijoje nr.6 kartais pasitaiko moteriskos lyties atstoviu (XX), kurios elgiasi kaip ten parasyta, ar ten tik vyrai (XY) taip daro? ir dar prie to paties – ar kategorijoje „vistos“ kartais pasitaiko vyru? ir ar vyru pasitaiko kategorijose 1-5, 7-10, ar ten tik bobeles, o vyrai – tai tik tie, kur labai saunus, visada sypsosi pardavejoms ir niekada negaista itin brangaus pardaveju laiko?
Aušra, visi tipai gali būti abiejų lyčių 🙂