Vėlyvą pavasarį visas facebook’as mirgėjo Open Kitchen pranešimais. Kadangi didžioji dalis mano FB patiktukų yra skirti maistui ir maisto kultūrai, tai labai nekeista, kad ir Open Kitchen buvo neįmanoma nepastebėti. Skelbėsi jie, kad visą vasarą, o tiksliau kiekvieną jos penktadienį, jei orai nepamaišys, visus vilniečius kviečia valgyti po atviru dangumi ten, kur ketvirtadieniais vyksta Tymo turgus, dar kitaip žinomas, kaip wannabe ekologijos (ar bent jau „iš ūkininkų“), neproporcingai aukštų kainų ir tikrųjų Vilniaus snobų susirinkimo vieta. Open Kitchen’e, pasak skelbimų, turėtų burtis geriausieji Vilniaus restoranai, publikai pristatantys po porą patiekalų, kurie yra greitai paruošiami tuojau pat po užsakymo ir taip pat greitai suvalgomi visai šalia stovint ar sėdint ant tuščių Tymo turgaus prekystalių. Tarp išvardintųjų restoranų-dalyvių – beveik vien žinomi vardai.
Po kelių nesėkmingų bandymų susitarti su lietuviška vasara, Open Kitchen pagaliau oficialiai atsidarė birželio 27 dieną. Taip jau sutapo, kad būtent tądien apsilankėme ir mudvi su drauge, tokia pat gurmaniškų nuotykių mėgėja ir dar didesne Visa Ko Kritike. Neskubėdamos leidomės nuo kalno, kurio papėdėje, kaip jau aš tikėjausi, bus susirinkęs gausus būrys ofisinių pietautojų, mat tiek jau čia skelbta ir atidėta buvo ta renginio pradžia. Open Kitchen skelbėsi, kad veiklą vykdys 11-23 val. Atėjome maždaug 11:45 ir tikėjomės rasti visus išvardintuosius restoranus (jų buvo apie 10) pasiruošusius, pasiraičiusius rankoves ir intensyviai viliojančius šviežio maisto kvapais. O ką mes radome: marokietišką virtuvę Maghrib, desertais prekiaujančią Porciją, salotas bepjaustančius Mano guru, mėsą čirškinančius Čiop Čiop ir malkas pradėjusius kūrenti Chačapuri (iš esmės dėl kurių daugiausia ir ėjau, mat buvau vos kelios dienos kaip grįžusi iš Gruzijos). Kaip supratote, kai kurie renginio dalyviai net nepasirodė, o iš pasirodžiusiųjų nemaža dalis dar tik ruošėsi sutikti valgytojus (nes 12 valanda darbo dieną yra pats tas laikas pradėti ruoštis dienos pietums).
Įvertinusios pasiūlą išsirinkome avinžirnių-pomidorų sriubos, kurią pasidalinome per pusę, iš Maghrib:
Ypač skaniai kvepėjusius jautienos sumuštinius su lėtai ir ilgai troškinta jautiena iš Čiop Čiop:
Ir paties nuostabiausio vaikystės skonio limonadą iš Porcijos (tas rožinis po dešine):
Kol šefas taisė mūsų sumuštinius, turėjom gerą progą stebėti visą procesą (kuo man labai patinka atviros virtuvės). Aš esu labai smalsus žmogus, tai įkyriai žiūrėjau į viską, kuo tik nukrauti prekystaliai, ir kaip tas sumuštinis gaminasi. Čiop Čiop šefas ne tik kad maloniai ir įtaigiai pasakojo apie tai, ko verti jo sumuštiniai, bet ir ne ką prasčiau sukosi virtuvėje, juos gamindamas. Meilė maistui ir kokybė spinduliavo per kraštus, tai tik nekantravom sėsti valgyti.
Tuo tarpu užsisakėme Maghrib sriubos, susirinkome sumuštinius ir sėdome valgyti ant negausių suoliukų:
Pirmas įspūdis apie sriubą – pernelyg skysta, lyg pomidorų tyrė, atskiesta per pusę su vandeniu. Deja, skonis – toks pat. Tai buvo labai bloga sriuba, pagaminta iš prastos kokybės ingredientų. Konservuoti pomidorai ar jų tyrė, panaudota sriubai ruošti, buvo pasirinkti neatsakingai – pernelyg rūgštūs ir nearomatingi. Labai trūko atsvaros tam skoniui, kaip ir apskritai – sodrumo. Jo čia nebuvo ir sriubų nebaigėme valgyti. Iki Maroko šiai sriubai maždaug tiek pat, kiek pėsčiomis iki Kinijos.
Užtat visai kitokį įspūdį paliko Čiop Čiop komandos jautienos sumuštiniai (10 Lt už vieną). Jau kandant pirmąjį kąsnį įvyko sprogimas smegenyse, kad „wow, va čia tai labai gerai“. Žinote, kaip būna kartais – vos liežuvis prisiliečia prie maisto, o tu iškart supranti, kad valgai stebuklą. Ta jautiena buvo tikrai stebuklinga: be galo sodri, minkšta, maloni kramtyti. Ir duonelė parinkta ne šiaip sau, aš net nenustebčiau, jei jie tą duoną būtų patys kepę – ji buvo ypač traški ir maloniai salstelėjusi. Tikras malonumas valgyti ir atgaiva nuo įprastai tokiu atveju patiekamų bulkų. Dar man labai patiko tai, kad sumuštinis buvo gardintas daigintomis saulėgrąžomis. Tai yra super maistingas ir super skanus maistas, kurio saldumas ypač derėjo su jautiena ir rūgštesniu šviežiu pomidoru. Abi su drauge likome daugiau nei sužavėtos, nes tai buvo tikra sėkmė ir Open Kitchen’o tos dienos deimantas arba vyšnia ant pyrago, čia jau kaip kam patinka. Apie šituos sumuštinius reikėjo informuoti senamiesčio biurų darbuotojus per garsiakalbį ir per visą Vokiečių, Didžiąją ir Pilies gatvę eiti su plakatais ir skanduotėmis, maždaug žmonės, meskit ką valgot, leiskitės prie Tymo ir rikiuokitės į eilę pas Čiop Čiop, nes geriau Jūs šiandien vargu ar jau bevalgysite. Lenkiuosi šefui, ačiū, dėkojam, sugrįšim, norėsim dar.
Malonumų kupiną valgymą puikiai užbaigė į vaikystę nubloškęs Porcijos limonadas. Donaldo gumos skonio gėrimą jie pilstė į plasitikinės stiklines ir dar įmerkė po saldžiarūgščio guminuko juostelę (2 lt už 200 ml stiklinę) – šiaip aš labai retai geriu skysčius po valgymo (užtat geriu pusvalandį prieš, taip virškinimui geriau), bet tas limonadas buvo to vertas. Maloniai saldus ir švelniai aromatizuotas, toks kaip minkšta pagalvė per popietės miegą – negali norėti daugiau.
Išeidama stabtelėjau prie vis dar malkas kurenančių Chačapuri nusipirkti gruziniškų limonadų, su kriaušėmis ir su peletrūnu. Pastaruosius buvau atgėrusi savaitę prieš ir man jie buvo labai malonus prisiminimas iš tos gražios šalies:
Taigi sudėjus visus potyrius nuotaika liko dviprasmiška. Aš labai džiaugiausi nuostabia jautiena ir skaniais limonadais, bet vistik į šią fiestą po atviru dangumi ėjau chačapurių, kurių negavau. Nes vidury darbo dienos jie dar tik buvo pradėję krapštytis ir bandyti pradėti ruoštis tiekti maistą, tik aš nesu tikra, kaip jiems pavyko, kai mes išėjome. Gal gi žmonės, atėję į pavakarę, jau ir gavo tų chačapurių. Open Kitchen, skelbdami visą sąrašą restoranų, kurie maitins penktadieniais, sudarė įspūdį, jog vos atėjęs 11 valandą, rasi juos visus, apie ką ir buvo skelbta. Visi bus pasiruošę ir tik suksis kaip bitės, norėdami nepraleisti nei vieno lankytojo ir dėkos už apsilankymą ir prašys dar užeiti ir draugų atsivesti. Čia turbūt buvo sakinys iš fantazijos pasaulio, kuriame visi pasiruošę dirbti savo darbą ir dirbą jį gerai. Užtat, kad OK tai buvo pirmas kartas, aš pažadėjau sugrįžti ir įvertinti tą patirtį iš naujo – gal bus naujų restoranų, o gal senos klaidos bus ištaisytos.
To be continued.
