Nidos restoranai 2016: Varna

Labai ribotas meniu 90% atvejų savaime garantuoja, kad čia gerai maitina.

Apie Nidos Varną man pernai pasakojo ilgai Neringoje viešėjusi Bičiulė. Iš nuogirdų susidarė įspūdis, kad vieta turėtų mums, išlepintoms vilnietėms, patikti. Pernai iki Varnos taip ir nenuėjome, juk reikia kažką pasilikti neįgyvendinta, kad būtų dėl ko grįžti ir ko tikėtis. Grįžome šią liepą ir pakeliui iš pasivaikščiojimų po Nidos oro uostą nuėjome pirmosios Nidoje vakarienės, skaityk praktiškai paminėti būsimų atostogų pradžią ir pasidžiaugti, kad Neringa kaip visuomet svetingai priima. Čia visada laukia laukinio charakterio Baltija, vis tokios pat tykios marios, nerimstantys kirai (paukščių klyksmas uoste yra vienas maloniausių garsų mano sielai) ir kantriai ošiantys miškai. Antrus metus savo nuostabai ir džiaugsmui atrandu, kad laukia dar ir ne tipiniai-kurortiniai restoranai, kuriuose bet ką pavalgius dar ilgai turėsi nevirškinimą skrandyje (nebent užpilsi dosniai alum ir tam kartui vargai pasimirš), o normalios įstaigos su normaliu maistu normaliam miestiečio skoniui.

Nidos oro uosto vėjarodis, įrengtas 2015 m., ruošiantis oro uosto veiklos atnaujinimui.

Oro uosto laukiamasis. Taip, avytės ganosi už simbolinės tvorelės, kad po lėktuvėliu neišbėgtų.

Nidos flora ir fauna.

Pamary gyvena fotogeniška gulbių šeima, noriai pozuojanti batonu maitinantiems. Varnų čia, beje, tokia daugybė, kad nesuskaičiuosi. Jų karksėjimas aidėdavo dažniau nei kirų klyksmai.

Varna. Terasa (Naglių g. 31/ Pamario g. 1)

Ar žinojote, jog buvo laikai, bado ir maro matę, kai Nidoje varnos buvo vartojamos maistui? Neringos istorijos muziejuje mačiau nespalvotas nuotraukas, kuriose įamžintas varnų gaudymas. Pagavęs ją medžiotojas čia pat nusukdavo jai sprandą ir kol kraujas bėgdavo žemėn, kaldavo šnapso gerą ir čia pat su dar šilta varna užsikąsdavo. Nerginos kraštas nenustoja stebinti savo istorija.

Prieš kelias dešimtis metų šioje vietoje buvo tų laikų legendinis restoranas „Nida“. Dabar gi centrinėje miesto dalyje įsikūręs restoranas dalinasi patalpas su bičiuliu Bo, itališkos virtuvės restoranu. Pastarąjį dar aplankysim (malonu suprasti, kad savaitę būdamas Nidoje nespėji užeiti nei į pusę norimų vietų). Į erdvią, medinėmis lentomis tiestą Varnos terasą reikia kopti tris aukštus ir užlipi ant stogo su beveik vaizdu į marias ir mažiau judrią centrinę miesto dalį. Įsivaizduoju, kad dar kai gyvavo „Nida“, medžiai buvo žymiai mažesni ir marios matėsi dar geriau.

Vaizdas iš Varnos terasos į marių pusę.

Varnos terasa.

Kai maloni padavėja atneša meniu (3 paprasčiausiai atspausdinti A4 formato lapai), aš iš karto supratau, kur patekome. Tą akimirką galėjau duoti ranką nukirsti, kad ir savininkai, ir virtuvė išmano savo darbą ir juo labai didžiuojasi. Ar ne be reikalo? Patikrinkime.

Kuklus meniu = tobulas meniu.

Mažiau po restoranus vaikštantiems jie prie mėsos patiekalų parašė „Solidžiai. Dedam parašą.“ Ačiū, man ir to parašo nereikia, nes nuo Jūsų meniu, kurio yra gal 5 kategorijos ir jose po 1-3 patiekalus, man įsitempė vaizduotė nuo tam tikrų ryškių nuojautų ir tik spėjau raminti kiauriai perpučiamoje terasoje (gavome pledų, viskas gerai) kartu sėdinčias neramias kompanijos damas („pasitikėkite manim, mes tikrai valgom čia“).

Pamačiusi meniu pasijutau, lyg būčiau supratusi viską, apie ką yra šitas restoranas. Man rodėsi, kad pamačiau, kaip savo darbą myli virtuvės šefė, kaip ji gali valandų valandas stovėti prie puodų ir pjaustymo lentučių ir kaip nebyliai ji moko savo virėjus į maistą sudėti visą meilę, skirtą būtent tam, kuris turės laimės paragauti jų gamintų patiekalų. Na ir savininkėms tai ne pirmasis restoranas, nes tokią kokybę sukurti atima laiko ir patirties.

Varna sakiau miau.

Niekur taip nesinori žuvienės kaip esant prie jūros. Užsisakėme paragauti šamienės, tai yra šviesaus ir lengvučio šviežių šamų sultinio su skrudintos duonos riekelėmis. Man labai patiko sriubos paviršiuje plaukiojantys švieži krapai (nes švieži krapai yra vienas skaniausių lietuviškos vasaros atributų) ir tas faktas, kad duona buvo dosniai suvilgyta kokybišku alyvuogių aliejumi. Beveik Viduržemio jūra ant mūsų stalo, tik prisimeni, kad kurorte esi čia pat prie namų (nors ir nesijaučia kaip Lietuva. Ar žinojote, kad Nida Lietuvai priklauso viso labo tik nuo 1923-iųjų? Ne be reikalo šitam krašte ir jausmas kaip užsienyje):

Šamienė. Tik įkėlusi nuotrauką pamačiau tų smilgų grožį. Parsinešėme iš oro uosto prieigų ir smilgų puokštė visą savaitę džiugino mūsų kurorto namų virtuvę.

Šamienė.

Kompanijoje turėjome vegetarų, o likusieji buvo vegetarams prijaučiantys ir beveik neturintys poreikio mėsai. Gal dažniau žuviai. Bet galima apsieiti ir be jų. Vienintelis vegetariškas patiekalas meniu buvo njokiai (gnocchi) su naminiu bazilikų pesto ir visos valgytojos norėjo būtent jų. Mano džiaugsmui ir grammar nazi nuostabai njokiai meniu buvo užvadinti tiesiog gnočiais. Matyt, pavargo nuo vis nesibaigiančio netaisyklingo klientų tarimo. Mes visi turime draugų, kurie latte kirčiuoja ant e ir sako „latĖ“ (išgirdusi tokį tarimą kas kartą padėkoju Kūrėjui, kad atsiuntė man kantrybės išbandymą + sukirba mintis, kad jei būčiau barista ir man taip užsakytų kavos, jos neparduočiau tol, kol neišmoktų tinkamai ištarti. Jeigu nežinai, ką užsisakinėji, vadinasi, tau to dalyko ir nereikia), na o kam mažiau pasisekė, mažą stiprios kavos puodelį vadina „ekspreso“. Taip ir su gnočiais.

Na ir štai atkeliauja tie, puikieji. Minkštos mažos debesų pagalvėlės, ant kurių galėtų jaukiai miegoti Nidos nykštukai. Ant vienos dėtų savo mažą smalsią galvelę, o kita užsiklotų, kad lengviau patektų į Pamario Sapnų Karalystę. Bazilikų pesto sproginėjo šviežumu, be galo ryškiu skoniu ir tiesiog vaizduotėje skandinančiais aromatais. Pasakyti, kad tai buvo labai skanus ir kokybiškas bei tikrai šviežias, rodos, ką tik, išsuktas pesto, reikštų, kad pabandyčiau būti santūriai mandagi. Tas pesto pakylėjo į aukštesnį lygmenį – tokio gero dar nesu ragavusi. Nebuvo ragavusios ir mano kompanijonės. Pusė mūsų stalo pesto ragavo kone pirmą kartą ir nuo to karto pamilo jį visiems laikams. Vėliau dar kelis kartus bėgant mūsų atostogoms damos kartojo, kad tą skonį dar jaučia burnoje ir taip norėtųsi vėl jo paragauti. Bet gi gero po truputį. Pasilikome Varną kaip šių atostogų restoraną laimėtoją, savo pesto užpildžiusį mums širdis ir nuspalvinę prisiminimus. Visus metus pagalvojusios apie Nidą mes visos prisiminsime šituos njokius ir šitąjį pesto:

Šviežučiai gnočiai su dar šviežesniu (noriu tikėti, kad) rankomis sugrūstu bazilikų pesto.

Lyg to dar būtų maža, lyg Visaapimančio Gėrio jausmo dar negana, užsisakėme desertų. Varnos terasa turi jų visą vieną – jų pačių gamintą Napoleoną. Na tikrai, jeigu restoranas pats gamina Napoleoną, jam šalia siūlyti saldžių blynelių su plakta grietinėle arba ledų asorti, puoštą vynuogėmis, būtų jo pasitikėjimo savimi trūkumo įrodymas. Jeigu neturi ką gero pasiūlyti, bet restoranui reikia desertų, siūlyk ledų asorti (nebent pats restoranas juos gamina čia, vietoje, tada prašom), mikro bangų krosnelėje šildomą ir iš kaži kur atvežamą obuolių pyragą su iš flakono išspausta President grietinėle ir iš prasto šokolado pagamintą sausuolį brownie.

Mūsų kompanijoje buvo dama, iš senų senovės mokanti ir žinanti, kaip reikia kepti Napoleoną, ir nepabūgusi mūsų mielosios padavėjos paklausti, su katru kremu, plikytu ar kondensuoto pieno, pagamintas. Padavėja nuoširdžiai atsakiusi, kad tikrai nežino, nubėgo pasiklausti į virtuvę ir gavome atsakymą, kad pyragas bus su plikytu kremu, t.y. mažiau saldus ir mažiau sunkus negu dažnai sutinkama. Aš irgi nežinojau, kad Napoleoną gaminant galima rinktis iš daugiau nei vieno klasikinio pertepimo varianto, bet jeigu mane samdytų Varnos terasa, kurioje vienintelis įmanomas desertas yra Napoleonas, manau, kad galėčiau pakomentuoti ne tik, kokios rūšies kremas jame yra, bet ir iš kur miltus ar cukrų gauname būtent šitam pyragui gaminti. Padavėjai privalo išmanyti meniu, ypač, kai jame yra vos keliolika nedaug sudėtinių dalių turinčių patiekalų. Manau, mus aptarnavusi mergina savo pamoką išmoko ir po to dar daug kartų naujiems savo klientams pasakojo, kad puikusis Varnos Napoleonas yra gaminamas su plikytu kremu:

Varnos Napoleonas su plikytu kremu. Suskaičiavau 9 sluoksnius, how cool is that?

Jau jį išvydus buvo galima pajausti, kaip pyragas ištirpsta dar neprilietus jo šakute, toks nuostabiai kremo persigėręs, tačiau ne iki skausmo saldus ar riebus, jis buvo. Šilkinius njokius užkamšėme plikyto kremo intarpais ir po tokios vakarienės beliko palaimingai pakilti į Pamario Sapnų Karalystę, kurioje miegą sergėjo girių laumės ir dūžtančios jūros mūša.

Šią akimirką Varna yra mano restoranas Nidoje nr. 1.