Ne, šito šalia Nidos oro uosto (taip, yra toks ir jis veikia jau nuo šių metų) besiganančio ožkiuko valgyti nesiūlau. Mieliau pasigrožėkite, o būdami vietoje dar ir nuvykite paglostyti. Jaukūs padarėliai.
Šiųmetinės liepos pradžios atostogos Nidoje jau tampa tradicija. Neringos kraštas mane nuostabiai veikia, įvyniodamas į jaukų magijos debesėlį, kuris paleidžia jau tik prie kelto atgal į žemyną. Nidą matau kaip kultūringai laukinę, plaukus šiaušiančią, nepramintų miško takelių kupiną, už kiekvieno posūkio gražiais vaizdais džiuginančią. Jos ne tik gamta yra visiškai kitokia nei bet kur Lietuvoje, bet ir jausmas joje būnant. Juk ne be reikalo tai pačiai Lietuvai ji priklauso viso labo nuo 1923-iųjų. Mes, lietuviai, Nidoje esame gerokai įsibrovėliai. Tai gerai, kad sugebame taip nuostabiai estetiškai tvarkytis, kad džiuginame ne tik tautiečius, bet ir vokiečius, kuriems Nidos kraštas kur kas labiau pažįstamas ir istoriškai bei kultūriškai artimesnis nei mums.
Pernai naujai mano atrasta Nida džiugina gausybe restoranų, iš kurių yra ne vienas tokių, kurie savo kokybišku maistu pradžiugins ir didžiausią Vilniaus hipsterį, dešimtą ryto atėjus pusryčiauti jau kalantį prosecco mimozas ir besimaitinantį draugės kišama avižų dribsnių koše su uogiene. Maždaug, juk atostogos, bet pabandykime pasimaitinti sveikai.
Grubiai skaičiuoju, kad kasdien aplankant naują restoraną, Nidoje būtų ką veikti 2-3 savaites. Ir ne, Jūs neaplankytumėte visų įmanomų vietų, tiesiog aplankytumėte daugumą vertesnių dėmesio pagal savo skonį ir galimybes. Mūsų kompanija turėjo puikią virtuvę, tad daugiausia valgydavome savo salotas, troškinius ir sriubas. Keli kartai restoranuose paliko ryškų įspūdį, ant kiek tokioje mažoje vietoje yra tiek skirtingų restoranų. Nuo cepelinų ir šaltibarščių iki puikiausių Viduržemio jūros regiono patiekalų, alsavusių šviežumu ir labai aukšta kokybe.
KAŠTONAS, Taikos g. 18
Kaštono kėdės lauko terasoje.
Netoliese mūsų atostogų namų buvo Kaštonas, jau keleri metai rastamanų ir kitokio atsipalaidavusio jaunimo pamėgto uoste esančio kabakėlio jaunesnysis brolis, kuriame negroja regio, raggos ir džiunglių, o užuot gerai maitina. Maisto kokybė ir pasirinkimas pasirodė tokie patrauklūs, kad ėjau ten tris kartus, norėdama paragauti vis kažką nauja.
Daugiabučių kiemuose įsikūręs Kaštonas užėmė pernai čia restoraną pirmą kartą atidariusiu ir nuostabiu maistu garsėjusiu Tarp Kitko patalpas. Pastarieji šiemet persikėlė į Juodkrantę.
Meniu yra daugybė patiekalų, kuriuos norėčiau paragauti. Šaunu, kad tekstas telpa į du lapus. Venkite restoranų, vietoje meniu įteikiančių enciklopedijas, kuriose yra nesuskaičiuojamas kiekis patiekalų. Tokio restorano šefas ne tik kad nemoka pagaminti kiekvieno jų, bet ir produktų šviežių visą restorano darbo laiką jis negali užtikrinti.
Porą kartų atėjau pusryčių. Po visokių avižų košių ir graikiškų salotų norėjosi ko nors macniau, pavyzdžiui keptų kiaušinių. Užsisakius ant stalo atsidurdavo vanduo iš krano, papuoštas sezoninėmis uogomis, ir morkų pagraužtukai. Sveikinu žmogų, kuris pasiūlė šitą morkų idėją – tūlam lietuviui gal ir juokinga, bet Jūs patys nustebtumėte, kaip pagausėtų Jūsų suvartojamų daržovių kiekis, jeigu jos gražiai papjaustytos nuolat būtų Jums po akimis. Kai namuose turime svečių, jie žiemą vasarą visų pirma atėję ras ant stalo šviežių daržovių. Net jeigu tai bus tos pačios morkos (pageidautina iš turgaus, nes karčiomis ir visą gleivinę sutraukiančiomis plautomis morkomis iš prekybos centro svečių nepaguosi). Žinokite, svečiai suvalgo tiek, kiek jų padedu ant stalo. Per vieną vakarienę, neskaitant kitų užkandžių ir normalių karštųjų, sueina apie kilogramas šviežių morkyčių, papjaustytų panašiomis lazdelėmis kaip Kaštone. Vyrai net prie alaus greta čipsų graužia.
Šviežių morkų lazdelės Kaštone.
Nidos vandentiekio vanduo yra nemalonaus skonio. Infuzija uogomis nepadeda. Tiesa, iš mano kompanijos taip atrodė tik man.
Kai man pasiūlo arbatos, visuomet teiraujuosi, gal turi kokių žolelių. Man tinka absoliučiai visos, arbatžolių nevartoju (t.y. žaliosios, juodosios, baltosios ir pan.). Atrodo beveik stebuklas restorane gauti šviežių žolių arbatos (nepaisant to, kad turime jų sezoną už lango), tad labai vertinu tokias restorano pastangas. Kainuoja nedaug, o karmos taškų restoranui prideda dešimteriopai. Užsisakiau čiobrelių arbatos, naiviai vildamasi gauti tų laukinių, kiekviename Nidos miško metre augančių ir violetiniais žiedynais džiuginančių. Ok, tiko ir kultūrinė atmaina, kvepėjusi per visus pusryčius:
Šviežių čiobrelių arbata.
Pavalgymui pirmam kartui išėjome po keptų kiaušinių, kažko panašaus į angliškus pusryčius. Po jų dar ilgai ir maloniai jautėsi sotumas:
Kaštono pusryčių rinkinys už 6,5€
Iki pilnos laimės norėjosi dviejų dalykų: iš kiaušinių galėjo lietis trynys (šiuo atveju buvo sukeptas iki galo), o duona – apskrudinta. Sausas batonas prie puikaus karšto maisto nėra skanus pasirinkimas. Beje, dar niekada taip skaniai nevalgiau pašildytų konservuotų pupelių. Rimtai. Šoninė gerai iškepta, o pomidorui norėjosi dar pusės minutės karščio. Šiaip tai geri pusryčiai, kurių įkvėpta grįžusi į Vilnių pirmam rytui išsikepiau kiaušinių. Kas atidžiau seka mano įrašus, žino, kad kiaušinių mano namuose būna nebent kai pyragą reikia kepti. O šiaip negaminam. Nepasigendam.
Kitą rytą ėjau iš anksto nusižiūrėjusi grikių blynelius. Primenu, kad juos ir pati moku skaniai kepti (žr. grikių blynelių receptą), bet tai darau taip retai, kad man vienas malonumas jų paragauti visur, kur tik jų duoda. Ar čia man atrodo, ar tai tikrai yra retai sutinkamas patiekalas Lietuvos restoranuose?
Grikių blyneliai su baravykų padažu už 4,7€
Grikių blyneliuose buvo gausu šviežių daržovių kubelių, tokių kaip morkų, cukinijų ir paprikų.
Blyneliai glostė širdį ir skrandį, norėjosi jų dvigubai tiek suvalgyti, porcija pasirodė gan dietiška. Na ir padažo, kai skanus būna, o čia tikrai galėjai jausti baravykų esant, man norisi bent porą sykių daugiau. Jei kas esate mažiau valgūs, tai Jums užteks ir tiek, kiek jie įdeda. Įsikvėpiau išsikepti grikių blynelių namuose, seniai jų negaminau.
Kartą į Kaštoną atbėgau greitos vakarienės, vėl iš anksto nusižiūrėjusi naminius makaronus su pesto:
Naminiai makaronai su naminiu pesto padažu ir sūriais įdarytais pievagrybiais už 6,5€
Makaronai buvo puikūs, teisingai išvirti, sutepti teisingu kiekiu padažo. Tiesa, pesto čia ne tik įžiūrėti, bet ir jausti nelabai galėjau, nes karšta grietinėlė nuplovė bet kokią bazilikų užuominą. Papildomai norėtųsi arbatinio šaukštelio pesto vienai lėkštei, tuomet sakyčiau, kad taip, čia tikrai su pesto.
Visai nesupratau pievagrybių. Jie čia visai nederėjo, o įdaras pasirodė pernelyg rūgštus ir riebus, lyg majonezo su fermentiniu būtų prikrauta. Meniu rašo, kad įdaryti „sūriais“, tai atleiskite man, jeigu majonezo čia nebuvo – užtat skonis kaip jo ir dar vieno pigesnių. Nuėmus pievagrybius tai buvo neblogi makaronai, tačiau vien dėl jų čia ateiti neraginu ir antrą kartą matyt nebeužsisakinėčiau.
Kaštoną užskaitom, linkim gyvuoti ir kitą vasarą. Ateisim.
