Mano šešios meilės kalbos

Paella viename paplūdimio restorane in Alicante 2010 m. spalį. Kad kas dabar man jos duotų.

Šiame gyvenime yra bent keletas maisto produktų, kurie mano širdy turi išskirtinę vietą. Iš tikrųjų supratau, kad pradėjau juos kaip ir kolekcionuoti, bet tos kolekcijos pamatyti niekas neturi galimybės, galiu tik apie ją papasakoti. Žinote, kai išeina žmogui šneka apie tai, kuo domisi ir šventai tiki, tai jau niekas jo nebeužčiaups, kol jis pats nesusipras, kad gal jau gana. Tai šiai dienai savo širdies kolekcijoje esu sukaupusi šiuos gėrius:

– burboninė vanilė

– ypač tyras alyvuogių aliejus

– šokoladas

– avietės

– krevetės

– pomidorai.

Kolekcija nedidelė ir kiekvienas produktas skinasi kelią į mano širdį kartu su patyrimais, išgyvenimais, atradimais ir nusivylimais. Tai yra tokie dalykai, kuriuos garbinu kaip absoliutų stebuklą ir dievų dovaną žmonijai. Kiekvienam eksponatui galėčiau parašyti meilės dainą ir dedikuoti po knygą, jeigu tokias kada nors rašysiu.

Žinote tą jausmą, kai neplanuotai įsimylite (nes meilės niekada nesuplanuosi) ir jums taip nuneša stogą, kad net pačiam prieš save nepatogu, kaip čia taip man, tokiam tvirtai ant žemės stovinčiam ir racionaliai į gyvenimą žvelgiančiam. O va taip. Taip ir manyje endorfinai siautėja kas kartą,

– kai tyrinėju vanilės ankštį (ja gardindama patiekalus niekuomet neskubu, juk iš pradžių reikia ją pagarbiai paimti į rankas, apžiūrėti prieš šviesą, kaip blizga jos aliejai, po to peiliu skersai perpjauti ir skaičiuoti kiekvieną jos sėklytę, kuri nuslydo į dubenį su pyrago tešla arba liko ant peilio ašmenų ar pjaustymo lentelės, jau nekalbant apie pirštus, ant kurių kiekvieno, dirbant su vanilės ankštimi, tos mažos sėklytės pradeda juokdamosi šokti, o joms kvatojant visos rankos, jau iki alkūnių, paskęsta vanilės rūke, kurio prisigeria plaučiai, o po kraują kaip tuntas žuvų pradeda nardyti tuntai endorfinų);

– kai ant salotų pilu ypač tyrą alyvuogių aliejų, kuris kaip sirupas iš gausybės rago prigirdo kiekvieną salotos lapą, kiekvieną duonos riekelę ir kiekvieną skonio receptorių, esantį liežuvyje ir uoslėje. Jis kvepia pomidorų šakelėmis arba saldžiais migdolais, prieš akimirką palikusiais savo lukštą. Jis šviečia kaip vasaros rytmečio saulė arba žaliuoja kaip nupjauta žolė po gaivaus lietaus. Jis apsikabina gerklę polifenoliais ir dar kurį laiką kutena, nors tau jau tos meilės ir būtų gana, sakai jau užteks, na na, susitiksim ir vėl. O jis, jis nenori tavęs paleisti ir sako, tai kitą sykį tu valgyk mane su brandintos jautienos steiku, o ne su garuose virtais kalafijorais, įsipilk manęs vos šlaką, o ne atsuk kranelį kaip pamišusi. Bet gi meilės niekada nebus per daug. Niekada per daug nebus ir ypač tyro alyvuogių aliejaus. Akimirkai surimtėjus, tokius ir panašius jausmus man kelia toks alyvuogių aliejus, kurį per pažįstamus čia Lietuvoje galite nusipirkti maždaug nuo €16/l (be pažįstamų – maždaug nuo €20/l) ir taip į viršų jau be skaičių. Pigios meilės nebūna;

– kai išvynioji šokoladą iš plonytės folijos ir pirštais perbrauki per plytelės paviršių, išlaisvindamas visus kakavos aromatus. Nuo skrudintos kakavos pupelės iš kokių nors Ekvadoro plantacijų iki to tropikų lietaus, kuris laisto kakavmedžius dažniau nei tu prisimeni, kad mėgsti šokoladą. Aš noriu žinoti, kelintais metais buvo pagamintas mano šokoladas. Noriu žinoti, koks yra to ūkininko vardas, kuris mačete yrėsi per žoles iki savo kakavmedžių. Noriu žinoti, iki kelių laipsnių buvo paskrudintos kakavos pupelės, iš kurių buvo pagamintas mano šokoladas. Noriu žinoti, kiek procentų ir kokios kilmės cukraus įmaišė gamintojas, gamindamas mano šokoladą. Noriu žinoti, iš kokių karvučių pieno buvo pagaminti pieno milteliai, esantys mano šokolade. Noriu žinoti, ar Rodriguez’as, karučiais vežęs kakavos ankštis savo vadui, kada nors ragavo to šokolado, kurį dabar valgau aš (turbūt nevalgė, bet kol to užtikrintai nežinau, tol tikėtis niekas nedraudžia);

– kai už lango yra rugpjūtis ir tu irgi stovi toje pat pusėje lango ir žiūri, kaip storulės kamanės ir laukinės bitės paskęsta aviečių žieduose. Kai saulė svilina pečius, o tu basom po išdžiūvusią žolę ar žemę renkiesi, kokią čia avietę dabar nuskynus. Kai turi laiko pagalvoti ir gali ištisą minutę stovėti prie krūmo su vienintele mintimi – tą ar šitą, kaži kurioje nebus kirminų. Kai naktį pro miegus girdi aidint traukinio bėgius, o visas kambarys alsuoja džiūstančiomis aviečių šakelėmis. Kai užpili avietes cukrumi ir pamiršti jas kelioms dienoms ant balkono palangės, o po to užpili viską degtine ir netrukus išragauji iš mažų likerio taurelių. Kai glostai pūkuotą avietės odelę ir pagalvoji, kad ji visai kaip vikšras, iš kurio netrukus užgims drugelis; tai taip ir ta uoga, kuri netrukus nusės tavo skrandyje, prieš tai tik akimirkai pamaloninusi gomurį;

– kai esi Ispanijoje arba Portugalijoje (pageidautina, netoli jūros) ir per eilinius pietus užkandžiui užsisakai karštame aliejuje keptų krevečių. Gausiai laistai jas čia pat į lėkštę spaudžiama citrinos puse, mirkai šviežią purią duoną į tą aliejaus, krevečių sulčių ir citrinų kokteilį, užsigeri šaltutėliu lengvu baltu vynu arba šviesiu alumi, kurio vieno šiaip gal ir negertum, bet prie krevečių jis taip tinka. Lauži lukštą, pakabini dviem pirštais už uodegėlės ir su tais pačiais dviem pirštais nuskandini krevetę gomūry, kuriame krevetei atsiveria krevečių rojus ir ji pradingsta palaimingai su kitomis likimo draugėmis, besimaudydamos tarp citrinų, duonos ir vyno. Ir kartais nusiperki atvėsintų arba tiesiog šaldytų krevečių, pasikepi pagal savo išmonę kartu su česnakais ar troškini pomidoruose, ir vis ieškai to Ispanijos skonio po kiekvienu lukštu. Ne visada randi, bet niekad neprarandi vilties ir ieškai iš naujo;

– kai atrandi pomidorą visais jo pavidalais ir išmoksti jais pasinaudoti. Kai nueini į turgų ir gali rinktis bent iš keleto rūšių. Kai viduržiemį uostai kiekvieną pomidorų veislę didelėje parduotuvėje ir vistiek ieškai pomidoro šakelių kvapo. Kai esi dalį vaiksytės praleidęs pernelyg tvankiame šiltnamyje, kuriame kaip pirty garuoja vanduo, taip ten garuoja pomidorai, o jų šakelės ir stiebai yra drėgni nuo savo sulčių, ir nuo tos drėgmės sunku normaliai kvėpuoti. Kai ant vieno krūmelio auga keliolika vaisių, o tu gali išsirinkti patį mažiausią, dydžio sulyg nykščio nagu, ir jis bus labiausiai prinokęs ir pats skaniausias visame šiltnamyje. Ir kurio su niekuo nereikės dalintis. O tada tu užaugi, bet meilę pomidorams laikai širdy till love tears you apart. Ir tada atrandi saulėje džiovintų pomidorų skonį ir tada meilė atgimsta iš naujo – supranti, kad dar ne viskas prarasta.

Kviečiu skaityti daugiau: 

Tikra burboninė vanilė: kelias nuo tropikų iki virtuvės bei panaudojimo būdai

Alyvuogių aliejaus mokykla ir geras alyvuogių aliejus

Šokoladas: kaip išsirinkti gerą?