Lietuvos aludarių taurė 2014

Oficialioji žemiau publikuojamo teksto versija publikuota Lietuvos maisto blogerių žurnale „Debesys“, 2014 m. vasaros numeryje. Aš tačiau pateikiu neredaguotą ir platesnį variantą. Nuotraukos organizatorių ir mano.

Jeigu „Eglę žalčių karalienę“ rašytume šiandien, gyvas išlikęs Žilvinėlis pas mylimąją ko gero parplauktų alaus puta. Juk alus – pats populiariausias Lietuvojes alkoholinis gėrimas, šiltą ir saulėtą popietę mūsų dažnai vartojamas kiek nuodėmingai ir ne visuomet saikingai. Tuo tarpu jau trečius metus organizuojamas Lietuvos namų aludarių konkursas „Aludarių taurė“ (daugiau informacijos talpinanti FB paskyra), šįkart vykęs gegužės 10-11 dienomis Vilniuje, „Tores bravore“, ne tik kvietė vaišintis nacionaliniais gėrimais, bet ir edukavo ragautojus, kviesdamas alų vartoti elegantiškai, protingai ir saikingai. Alus nėra skirtas daug pastangų nereikalaujančiam prisisprogimui – šis gėrimas turi savo ištakas, didžiulę istoriją ir vartojimo kultūrą, kurią, būdami taip alų mėgstanti tauta, turėtume bent šiek tiek išmanyti ir dar labiau gerbti – apie tokius reikalus kalbėjomės su kiekvienu namų aludariu, per specialią 15-kos rūšių naminio alaus degustaciją Aludarių taurės finalinio etapo metu.

„Kaip konkurso organizatoriai mes siekiame ne tik po vienu stogu surinkti geriausius namų aludarius ir išrinkti nugalėtojus kategorijose bei absoliučiai geriausius renginio alus, tačiau ir skatinti diskusijas apie alų, skirtingus jo stilius ir kultūrą. Mes norime prisidėti prie namų aludarystės mitų ir stereotipų griovimo, o vienas iš būdų to siekti – pasikviesti žmonių iš šalies, pasirodyti jiems, kas esame ir kaip aistringai užsiimame savo hobiu“, – pasakojo renginio koordinatorius Gediminas Volkas.

Kasmet augantys konkurso mastai maloniai nustebino – šiemet teisėjams buvo pristatytos net 137 alaus rūšys, kurios vėliau buvo suskirstytos į 17 kategorijų. Visą šį džiaugsmą pagamino net 40 Lietuvos aludarių – kas sodyboje, kas garaže, o kas tiesiog buvusioje suknelių spintoje. Vieno iš šiųmečio konkurso nugalėtojų dama su pasididžiavimu ir be jokio kartėlio pasakojo apie tuo metu mano ragaujamą amerikietišką šviesųjį elį, išvirtą eilinio Vilniaus daugiabučio spintoje, kurioje anksčiau laikė savo sukneles. Kai kitą sykį eisite pas naujus pažįstamus į svečius, nenustebkite vietoje suknėtos šeimininkės išvydę puikaus skonio alumi vaišinantį poną – galbūt šį sezoną alus išvirė toks geras, kad suknelėms tiesiog neliko vietos. Gal kitais metais.

Solidi komisija, sudaryta iš alaus technologų, ekspertų ir žinovų, kiekvienoje iš 17-kos kategorijų išrinko po vieną laimėtoją ir antrąją renginio dieną tris pačius pačiausius apdovanojo Aludarių taurės prizais. Tarp konkurso prizininkų rinkėjų buvo Andrius Bagzdevičius („Raudonų plytų alaus dirbtuvės“), Dalia Jočytė („Utenos alaus“ gamybos vadovė), Ričardas Barakūnas („Kalnapilio grupės“ vyriausias aludaris) ir Simonas Gutautas („Dundulio“ alaus vyriausiasis aludaris). Finalinių rinkimų metu paraleliai vyko renginio dalyvių išvirto alaus degustacija, subūrusi visą tuntą Lietuvos aludarių, žurnalistų, virtuvės šefų ir maisto blogerių. Iš pastarųjų tikrai buvo bent du – tai aš ir ponia Asta, „Debesų“ žurnalo idėjos autorė ir vyriausioji redaktorė.

Degustaciją ruošė devyni aludariai, pasiruošę pristatyti 15-ką rūšių savo virto alaus. Jeigu dabar skaitydami galvojate, kaip mums pasisekė, kad į tokį gausų ir dosnų organoleptinių džiaugsmų kupiną renginį patekome, tai žinokite, kad džiaugsmo tikrai buvo daug, tik didelis darbas buvo išlaikyti skaidrų protą ir imlumą naujai informacijai, ragaujant tuos visus penkioliką. Juk jeigu jau atėjai, tai turi būtinai visko paragauti. Aš bent jau visada šitos taisyklės laikausi, nes naujų skonių atradimų džiaugsmai yra vienas iš tų Varomųjų jėgų, įkvepiančių rašyti panašaus pobūdžio tekstus ir noriai dalintis su Skaitytojais.

Pradėjome nuo šviesiųjų ir, kaip rodė po to sekę konkurso rezultatai, nuo geriausiųjų – sustojus prie strategiškai patogiai įsitaisiusio renginio koordinatoriaus Gedimino Volko, šis pakvietė paragauti jo amerikietiško šviesiojo elio. Lengvas ir gaivus kaip Baltijos brizas, užtat prisotintas kvapiųjų apynių, nelyginant visa birželį žydinti laukinių gėlių pieva su gausiu būriu bičių, lakstančių nuo žiedo prie žiedo ir visur dalijančių ir paliekančių savo ypač kvapnaus nektaro pėdsakus. Kartu alų ragavęs mano Sielos Draugas, net prisimerkęs iš tariamo kartumo, dvejojo, jog jam šis alus pernelyg kartus, kad net apynių spurgos ir žiedynai negelbėja. Mums su Asta beliko tik pagūžčioti pečiais ir toliau nuolankiai alaus virėjui liaupsinti jo alų ir vėliau, apėjus ratą per degustacijos dalyvių patiektus alus, sutartinai nuspręsti, jog šis elis mums buvo Numeris Vienas šiandieną. Kaip po poros valandų paaiškėjo, šis Gedimino Volkos IPA buvo teisėjų apdovanotas prizine trečiąją vieta šioje Namų aludarių taurėje.

Nuotraukoje: vienas iš namų aludarių pasakoja apie savo baltą alų, kol aš skaitau apie šio alaus technologines ir skonines ypatybes.

Gurkšnis alaus, du gurkšniai vandens ir jokiu būdu ne atvirkščiai – kad uoslė atpažintų visus aromatų niuansus ir leistų adekvačiai įvertinti kiekvieną gėrimą. Kol pamažu nuo šviesiųjų perėjome prie sodresnių ir neįtikėtinai galingų 9,5% kalibro savyje prilaikančių dubbel‘ių (su kiekvienu gurkšniu jautiesi kaip gavęs dar vieną svaigesio kulką; ačiū ponui Gyčiui, kurio dubbel’is savo intensyviu skoniu bloškė su kiekvienu nauju įkvėpimu), su daugelių aludarių entuziastingai šnekėjomės apie jų gaminamą alų. Man visuomet žavu matyti savo pomėgį į visas puses pozityviai skleidžiantį žmogų, iki kaulų smegenų įsitikinusį savo veiklos reikalingumu ir nauda visuomenei, ne tik savo malonumų tenkinimui. Net jei tai būtų popierinių lėktuvėlių kolekcionavimas – kai pasakotojo akys švyti, jis veda paskui ir tu šventai imi tikėti tuo, ką jis tau sako. Dauguma aludarių pasirodė esantys tikri šnekučiai, su malonumu pasakoję apie savo aludarystę ir degustacijos metu pateikto alaus istoriją.

Beragaujant gėrimus degustacijos dalyviai vaišinosi ir tipiškais lietuviškais alaus palydovais – kepta duona, įvairiais rūkytais sūriais ir mėsos gaminiais. Aš čia pasigedau šiokios tokios išmonės – alus dauguma atvejų ragautas tikrai įspūdingas, atsiskleidžiantis keliais aukštais skonių ir aromatų, o štai užkandai dėmesio pagailėta ir patiekti vien masinės gamybos maistai, kad ir dažnai mėgstami tipinių alaus gėrėjų, tačiau visiškai nublankstantys po naminio alaus gurkšnio, turinčio daugiau istorijos nei bet kuris užkandis.

Alaus gamintojai į tokius renginius paraleliai galėtų pasikviesti ir įvairių gurmaniškų, prie alaus derančių, užkandžių gamintojų. Kas kiaulės ausis rūko, kas varškės sūrį spaudžia ir sūdo, o gal kas naminę duoną krosnyse kepa ir mielai vaišina tikslinę auditoriją. Keletas telefonų skambučių, vizitų pusvalandis už miesto (ar tame pačiame mieste, nebūkime snobai) ir štai, tikiu, stovėtų stalai, nukrauti ne tik įvairiausių rūšių alumi, bet ir, idealiu atveju, prie kiekvieno jų derančiu užkandžiu, maloniai palydinčiu alaus gurkšnį ir išryškinančiu gėrimo skonį. Mieli organizatoriai ir dalyviai – čia buvo kreipinys Jums ir į Jus – aš Jus labai skatinu ir kitais metais esu pasiruošusi išragauti ne tik visus Jūsų alus, bet ir prie jų derančius užkandžius. Kodėl gi Namų aludarių taurės nepavertus dar didesne švente?

Ir tikrai, klausimais su Asta vis baksnojome aludarius, negalėdamos sumenkinti nuostabos – Toks renginys ir tiek Mažai reklamos. Na tiesiog, ji buvo niekinė, apie renginį žinojo tik tie, kas namie verdą alų ir turi internetą, kitaip tariant – reklamos nebuvo. Tarp remėjų buvo nemažai rimtų vardų, žinomų visoje šalyje, galbūt gi tarp aludarių pritrūko marketingo entuziastų ar tiesiog patirties geometrine progresija kasmet augančio renginio organizavime. Namų aludarių taurės pažiūrėti, esu tikra, ateitų ne vienas tuzinas Lietuvos ir ne Lietuvos gyventojų, mėgstančių alų, vertinančių alaus gamybos ir vartojimo tradicijas, besidominčių maisto ir gėrimų kultūra bei kitokių gero gyvenimo žinovų. Daugiau žmonių, daugiau kalbų, daugiau dalyvių, daugiau rėmėjų, daugiau gero alaus ir labiau prieinamo daugiau žmonių. Ir taip ratu.

Dar vienas svarbus momentas – kad ir kaip tau patiko specialios degustacijos metu ragautas alus, kad ir kokius prizus jis nuskynė Aludarių taurės finale, visi tie nuryti gurkšniai, ko gero, buvo paskutiniai, nes tokio alaus tu niekur nenusipirksi, nors turėtum ir visus pasaulio pinigus, ir ryšių, ir būtum gražus kaip šaltas alus, rasojantis saulės atokaitoje. Tiesiog, kaip pasakojo aludariai, po „Tores bravoro“ stogu tuo metu nebuvo nei vieno aludario, išvirusio daugiau kaip 40 litrų to savo puikaus naminio alaus. Visos partijos – bandomosios, viskas tik asmeniniam poreikiui ir jokių garsių minčių apie finansinį uždarbį čia negali būti. Mūsų teisinė bazė nėra labai draugiška šitiems reikalams, tad niekas nesiims gaminti kelių ar keliolikos dėžių alaus su tikslu parduoti. Nebent priklausai pasaulinio lygio prekiniam ženklui ir už kiekvieną butelį gali nuplėšti daugiau nei siekia šalies vidutinis atlyginimas. Į tarptautinius vandenis niekas čia ir netaiko, bet malonumas primena mazochistinius žaidimus be laimingos pabaigos – ragauji, tau be proto skanu, tu vėliau visiems draugams pasakoji, kaip skanu ir gerai buvo, bet daugiau negali to niekur nusipirkti ir vargu ar kada galėsi.

Visgi, kol tik vyksta panašūs renginiai, skatinantys namų ūkių įgyvendinamus maisto ir gėrimų gamybos projektus ir populiarinantys Gerą Skonį, tol aš ploju atsistojusi, lenkiu galvą visiems aludariams ir garsiai visiems skelbiu, kad kitais metais ir vėl eisiu, ir tikiuosi daugiau bendraminčių atsivesti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kokio puikaus gėrimo yra gaminama mūsų šalyje, kokią istoriją kiekvienas jų turi ir esu pasiryžusi toliau skleisti Gerąją Žinią, kad tik daugiau tokių edukacinių-gurmaniškų renginių būtų, tapsiančiu švente ne tik dalyviams, kaip jų veiklos apibendrinimo paminėjimu, bet ir lankytojams, kaip duoklė geram skoniui ir laiptelis aukščiau maisto ir gėrimų kultūros išmanyme.