„La Bulvė“: wannabe restoranėlis sužadino liūdesiuką

Ant grotelių keptas burgeris, iš lietuviško jautuko mėsos. Tokia kartais būna lietuviška vasara.

Kai Vilniuje atsidaro naujas restoranas ar baras, besispecializuojantis  labai konkrečioje srityje, mano širdis dainuoja. Tegu jie atidaro tūkstantąją burgerinę ar piceriją, bet jeigu tai yra geriausia Vilniuje ar šalyje, su džiaugsmu eisiu ir kitiems pasakosiu. Šiuo metu mano viltys yra ties falafeliais ir humusu, kurių vietą dar šį mėnesį prisižadėjo atsidaryti Vilniaus Vokiečių gatvėje. Supermamos ir veganai eis piketuoti, jeigu pavėluos bent dieną, nes šitos vietos Vilnius laukė daugelį metų ir nesulaukę daugelis išmoko patys pasidaryti tokį humusą, kad bus sunku nustebinti. Aš laukiu ir seku kiekvieną judesį. Šiandien mačiau, kaip jau nuėmė visokius televizorius su falafelių vaizdeliais nuo įėjimo ir kažką krapštėsi už celofanu dengtų sienų. Ateis laikas.

Meanwhile toliau džiaugiuosi gyvenimu senamiestyje ir nepraleidžiu progos nuolat dairytis naujų vietų, tiesiog random einant pro šalį. Taip mano gyvenime vieną dieną ištiko „La bulvė“ Trakų gatvėje, kurią skersai išilgai pereinu bent kelis kartus per savaitę (ir dar neseniai pamačiau ten bent dvi naujas vietas, nes restoranai ir barai Vilniuje dygsta greičiau, nei spėji juos įtraukti į savo sąrašą; vieną išbrauki iš lankytinų, du atsistoja į jo vietą; true story). Jeigu dabar galvojate, kad tas simpatiškas burgeris viršutinėje nuotraukoje, dėl kurio nuotraukos paspaudėte šią nuorodą, buvo iškeptas La Bulvėje, tai turiu informuoti, kad burgeris buvo keptas mano mamos sode, ant grotelių, ant laužo, o štai mėsa buvo iš „Gegio stalui“, kaip aš labiausiai ir mėgstu, kai norisi labai geros mėsos. Užsirašykite tą pavadinimą ir žinokite, kur ieškoti geriausios mėsos Vilniuje, kurią gali gauti nuėjęs į parduotuvę be išankstinio užsirašymo ir laukimo eilėje, iš serijos „mano bendradarbis Tadas turi tokį tašką, tai ten ūkininkas, sakė, pats jautelius nuo gimimo augina ir popina masažais beigi Mocarto muzika, o paskui parduoda dalimis, bet žinok turi užsirašyti į Sąrašą, nes eilė yra dviem mėnesiams ir turi iš anksto suplanuoti, kada tau tos mėsos reikės, o ir atėjus eilei nebūtinai jos gausi, nes koks VIP klientas gali būti nuvogęs eilės numerį“. Arba tiesiog atvažiavo šefas ir viską nupirko restoranas savaitės vakarienėms.

Iškaba infantiliai šviečia iš tolo ir tebūnie dizaineriui bus atleista, jei viduje maistas geras. Jeigu mane pririštų ant kėdės ir paleistų pakaboti kur nors virš bedugnės (turiu panišką aukščio baimę. Ne, Jūs nežinote, kas yra paniška aukščio baimė, jeigu iš trečio aukšto lengvai galite persisverti per balkoną, tik va koks 29-to aukšto balkonas jau „gal ir nelabai jaukus“), visvien nesugalvočiau savo restorano pavadinime nei iškaboje, nei meniu vartoti mažybinių žodelyčių. Ir tai būtų vienas iš pirmųjų punktų vidaus tvarkos taisyklėse aptarnaujančiam personalui. Jokių „pinigėliai“, „maistelis“ ir „sąskaitėlė“. Ne lopšelį žaidžiam.

Taigi patalpa nedidelė, vos keliolika kvadratinių metrų. Įsikūrė buvusiose Cukatų kepyklėlės patalpose ir, Dievas mato, likimas ištiks jau netrukus panašus, jeigu viską paliks ir toliau taip būti, kaip dabar yra. Įėjus pasitinka kone spengianti tyla arba aptarnaujančios mergaitės prekystalio krapštymaisi, čia kaip pažiūrėsi. Ne, muzika negroja, užtat gali klausytis, kaip veriasi šaldytuvo durelės ir trinksi metaliniai indai su papjaustytais ir paruoštais vartoti produktais. Principe kaip namie, tik kai namie gaminu, mėgstu klausytis bent jau M-1+.

Meniu surašytas palei lubas, kaip ir būdinga greitojo maisto restoranams, iš esmės vyrauja folijoje keptos įdarytos bulvės su lupenomis, skiriasi tik priedai. Dar gali rasti šaltibarščių ir gaiviųjų gėrimų. Užsisakėme šaltibarčių ir po bulvę – aš su grybų padažu, Gėlių Dovanotojas su aštriu jautienos faršu.

Po kelių minučių mus pasiekia šaltibarščiai. Nesitikėjau valgyti iš vienkartinių indų, būdama restorano viduje, bet kaip nors išgyvensiu. Šaltibarščiuose man taip pritrūksta druskos, kad prisiberiu kone arbatinį šaukštelį, kol skoniai susireguliuoja. Tai buvo šaltibarščiai be meilės. Šaltibarščius sunku padaryti neskaniai ir jiems tai pavyko.

Šaltibarščiai buvo prėski.

Netrukus sulaukiame ir bulvių. Su faršu kaip ir viskas aišku, panašaus reikalo galėjai tikėtis iš meniu aprašymo. Gėlių Dovanotojas sakė, kad „visai nieko“:

Bulvė su aštriu jautienos faršu.

Pati bulvė gigantiško dydžio, puikiai iškepta, ją lengva kabinti šakute, nors niekam pasaulyje ir nepatika laižyti medinių stalo įrankių. Nemalonus jausmas. Bulvės skonis gelbėja patirtį.

Didžiausias wow man išsprūdo, pamačius savo bulvę „su grybų padažu“. Mintyse jau paišiau voveraites, patroškintas su grietinėle ir svogūnais (juk sezonas), galbūt tiesiog smulkinti pievagrybiai su netyčia įkritusiu džiovintu baravyku dėl aromato. Bet kuriuo atveju, karšta bulvė su karštu tirštu grybų padažu vaizduotėje skambėjo skaniai. O gavau štai ką:

Bulvė su grybų padažu. Tik grybų padažo čia nebuvo.

Grybai – šalti pievagrybiai, stambiai pačečkavoti ir kada nors praeitame gyvenime kiek pastovėję šalia grietinėlės indelio, t.y. vos sutepti baltuma. Jie buvo šalti. Yup, šalti pievagrybiai čia vadinami grybų padažu. Karšta bulvė su absoliučiai šaltais, ką tik iš šaldytuvo ištrauktais troškintais pievagrybiais, stambiai pjaustytais Pekino kopūstais (jų dar neuždraudė restoranuose? Tikrai nebuvo galima sugalvoti nieko nykiau? Jie buvo be jokių priedų) ir karšto rūkymo pigiausia šonine iš vakuuminės pakuotės. Jau matau, kaip restorano savininkas (nes šefo ten nėra ir matyt niekada nebuvo) savaitgalį stovėjo eilėse Lenkijoje ir pirko pigiausios šoninės savo Trakų gatvės restoranėliui.

I mean, prie ko čia šalta šoninė prie mano grybų padažo? Mėsos iš viso nesitikėjau. Kodėl nebuvo apie ją parašyta meniu? Kad ją kur tą guminę šoninę. Jeigu užsisakau patiekalą su grybais, aš tikiuosi vegetariško reikalo. Jeigu patiekale yra mėsos, apie ją turi būti parašyta aiškiai, kad nekiltų klausimų. Kitas dalykas, jeigu meniu parašyta „grybų padažas“, tai aš tikiuosi karšto grybų padažo, o ne šaltų pievagrybių.

Ši maitinimo įstaiga turi skanias bulves, tačiau visai nemoka elgtis su jų priedais. Po apsilankymo liko jausmas, kad maždaug prieš atidarant savininkas mąstė „ai beleką sumesim prie tų bulvių, gi Trakų gatvė, žmonės vistiek eis“. Kai moki nuo 2,9€ (cielus 10 litų, kad skausmingiau skambėtų) už bulvę, tai tikiesi, kad tai bus skaniausia tavo valgyta bulvė ever. It was not.

Jeigu planuojate atidaryti restoraną, išsinuomavę patalpas už ganėtinai pasakiškus pinigus geroje Vilniaus vietoje, tai mažiausiai ko turėtumėte tikėtis, kad vilniečiai eis pas Jus valgyti vien todėl, kad vieta patogi. Čia ne Londonas, kad milijoniniai srautai užpildytų kiekvieną skylę savo išbadėjusiomis burnomis. Vilnius turi daugybę puikių vietų, kurios vis dar toliau sėkmingai atsidarinėja, ir dauguma jų neriasi iš kailio, kad ne tik pritrauktų pirmam kartui, bet ir išlaikytų nuolatinį klientų ratą. Kai yra tiek iš ko rinktis, vilnietis peržiūrės kelis meniu, pasiklaus draugų rekomendacijų ir tik tada nuspręs, ar verta eiti. Netyčia užklydęs į neskanaus maisto ar bjauraus aptarnavimo vietą, daugiau ten nė kojos nekels, nes o kam to reikia, kai nespėji eiti į visas geras vietas – mes jų tikrai turime labai daug.

Su nepagarba maistui tiesiog ištrini save iš žemėlapio, o po kelių mėnesių bankrutuoji ir atiduodi nuomininkui patalpos raktus. Raktai nuo La Bulvės neramiai dzingsi savininko kišenėje ir svarsto apie galimybę grįžti į nuomininko rankas. Jiems saugiau ten. Prasto maisto vietų Vilniaus senamiesčiui tiesiog nėra vietos.

La Bulvė turėtų iš esmės peržiūrėti savo meniu arba Kalėdas galės švęsti namuose su slogių skolų sąrašu.