Mr. Snob šiltnamis viduje iš tikrųjų žaliuoja.
Tai kaip ten Nidoje su restoranais? Yra keletas vietų, į kurias galima eiti. Tiesa, jei čia leisite ilgesnį laiką, tai nebus taip, kad kasdien išbandysite naują ir sėkmingą vietą. Greičiau išsirinksite porą vietų ir lankysite jas tol, kol išragausite visą meniu. Kadangi gerų restoranų meniu visuomet būna trumpas (kuo trumpesnis meniu, tuo proporcingai galima tikėtis geresnio maisto), tai netruksite išragauti visko per keletą apsilankymų.
Ir vis dėl to dauguma Nidos restoranų yra apie nieką. Meniu tradicinis ir vienodas: šaltibarščiai, bulviniai blynai, cepelinai, žuvienė, karbonadai ir keptos žuvys. Kai pernai viename iš tokių, veikiančiame jau ne pirmus metus, padavėjos paklausėme apie cepelinus, ar skanūs, ar rekomenduotų, ji atsakė, sekundę pamąsčiusi su entuziasmu linktelėjo „na žmonės labai užsisako“. Tą pačią akimirką reikėjo stotis ir eiti lauk, nes tai buvo ne toks atsakymas, kokio laukėme. Tarp skanaus maisto ir to, ką klientai užsisakinėja dažniausiai, gali būti didžiulė praraja. Ji gali būti ir šviesmečio ilgumo, ir gili kaip juodžiausias vandenynas – populiariausi klientų užsakymai gali neturėti absoliučiai nieko bendra su geru, skaniu ir kokybišku maistu. Taip buvo ir toje pastogėje, nuo kurios cepelinų riaugėjau iki pat saldžių sapnų. Pamoką išmokau, valgyti ten nebeinu.
Šįkart papasakosiu apie retą išimtį – restoraną, kuris Nidą puošia ir į kurį gera sugrįžti.
Mr. Snob Greenhouse fasadas žiūri į Nidos uostą.
Mr.Snob šiltnamis yra kauniečių restorano Uoksas jaunesnysis brolis, jų vasaros žaidimų aikštelė. Paprastai restoranų palapinėse nemėgstu: juose nuolat būna per mažai natūralios šviesos (o natūrali šviesa man yra vienas iš didžiausių poreikių kiekvieną dieną), jų langus imituoja permatomas nusibuzojęs plastikas, kurio niekas nevalo ir kurio nėra kaip normaliai nuvalyti, ir dar dažnai tos palapinės būna spalvotos ir visiškai iškrentančios iš konteksto (dar nemačiau jokio alaus gamintojo finansuojamų gražių palapinių, jos visuomet atrodo pigiai ir nesukuria iliuzijos apie čia tiekiamą skanų ir kokybišką maistą).
Mr. Snob šiltnamis – estetiškas statinys, savo baltais rėmais ir daug stiklo ganėtinai natūraliai įsiliejantis į Kuršių Marių pakrantę visai šalia Nidos uosto, su vaizdu į visas tas jachtas ir krykščiojančius kirus su varnomis. Viduje jausmas kaip lauke, nes tiek daug saulės. Galima akimis bėgioti po uostą arba bandyti įžvelgti žemyną, esantį kitame krante, ir spėlioti, kaip ten toj Lietuvoj sekasi. Pas mus Nidoje visada sekasi gerai, net jei vėjas ar lietus, Nidai atleistina, nes krituliai čia būna trumpi, stiprūs vėjai vikriai vaiko debesis.
Restorano interjerą puošia gausybė daržovių ir žalumynų krūmų. Ta žaluma per vidurį – pomidorai.
Galima pristatyti vazonikų su palmėmis ir galima pristatyti vazonikų su pomidorais, paprikomis, bazilikais ir dar visu kuo. Daržovės ir žalumynai visuomet yra gražūs augalai, be savo grožio dar ir skleidžiantys intensyvų aromatą. Augalų čia susodinta daug, kad šaltą baltą atskiestų gyvybė ir jaukumas, tačiau saikas išlaikytas, kvėpuoti yra kuo, ne vien garuojančiais drėgnais pomidorų krūmeliais.
Pomidorai.
Nepaprastai kvapnūs bazilikai. Nematyta ir neragauta veislė.
Maisto meniu telpa į du tokius lapus ir ačiū jiems už tai – išsirinkti labai lengva.
Vietnamietiška sriuba Pho Bo: skaidrus jautienos sultinys su makaronais, daug traškių daržovių ir žalumynų.
Pho, pastaruoju metu vis dažniau sutinkama ir Vilniuje, pamažu tampa naująja Tom Kha Gai, kuri Vilniuje yra žinoma lygiagrečiai šaltibarščių ir ja jau nebenustebinsi eilinio restoranų lankytojo. Pho vis dar stebina, nes pas mus yra pakankamai nauja, kad ne visi būtų spėję paragauti. Tai skaidrus ir labai sodrus jautienos sultinys su noodlais (yra pasta iš Viduržemio jūros, ir yra noodlai iš Pietryčių Azijos), be lukštų virtu kiaušiniu, daug žalumos ir traškių, trumpai virtų daržovių. Mano kompanijonei sriuba labai patiko.
Vegetariškas burgeris su bulvytėmis.
Aš valgiau vegetarišką burgerį, kurio pagrindą sudarė keptas ožkų pieno sūris ir grilinti baklažanai. Buvau net kiek pasiilgusi tokio patiekalo, kurį galima sučiaumoti, laikant rankose ir nesinaudojant įrankiais. Niekada nebuvau mėsos burgerių mėgėja (man niekad neatrodė, kad malta mėsa su bulka ir dar su bulvėmis yra skanus reiškinys), užtat nustojus valgyti mėsą ėmė patikti vegetariški burgeriai ir retkarčiais jų kur nors užsisakau.
Vienintelis mažas niuansas su šituo burgeriu buvo ne iki galo iškepę baklažanai (kai vėliau tai sakiau padavėjui, jis kiek nusivylė, kad nepasisakiau iš karto, būtų man pakeitę; tik kad būdama tvirtai nusistačiusi prieš maisto mėtymą verčiau jau suvalgysiu ne visai vykusį baklažaną negu leisiu išmesti visą patiekalą, kad gaučiau šiek tiek geresnę jo versiją). Jie jau nebuvo guminiai, tačiau dar nepakankamai suminkštėję, trūko pusantros minutės ant griliaus. Nieko baisaus, I can live with that.
Sultingas, gausus, maistingas burgeris su paprastomis prancūziškomis bulvytėmis mane sėkmingai pasotino visam likusiam vakarui, nors valgėme gal tik apie penktą.
Kitam kartui nusižiūrėjau spring rollsus ir apie tą burgerį vis dar prisimenu kasdien, skaniai buvo.
Dar grįšim.
Vėtrungės.
