Šiam vynuogių pardavėjui nelengva kaip ir mūsų rudeniniams obuoliams turguose. Visi jų turi, retam jų reikia. Uogos tačiau nepaprasto saldumo, lyg gavusios cukraus injekcijų. Ką reiškia ištisai šviečianti saulė, tą cukrų sirpinanti. Chanijos maisto turgus.
Tai yra antroji pasakojimo apie Sovyklą Kretoje sau su Julija Minajeva dalis. Pirmąją dalį apie stovyklos, įvykusios 2017 spalį, nuotykius skaitykite čia.
Didžiausia Graikijos sala ypatinga ne tik savo geografine padėtimi, pasimetusia tarp Europos ir Afrikos bei leidžiančia ją priskirti jau prie Šiaurės Afrikos klimato, nors šalis vis dar Europos Sąjungoje ir eurai čia galioja tie patys kaip ir Vilniuje. Skirtingai negu žemyninė Graikija ir tūkstančiai jos atskilusių gabalėlių, pabirusių po Viduržemio jūrą, Kreta geba pati save išmaitinti ir yra visiškai nepriklausoma nuo turizmo srautų, kurie čia kasmet sėkmingai auga (Ryanair’ui paleidus tiesioginius skrydžius Vilnius-Chania nuo kovo iki spalio, lietuvių padaugėjo daugybę kartų). Dar neseniai net bananų importas į Kretą buvo ribojamas, tačiau ūkininkais širdy gimę kretiečiai juos sugeba užsiauginti ir savo žemėse, kas kad šiltnamiuose (priminimas sau ir smagi nuoroda skaitytojams, planuojantiems kelionę į Kretą – paragauti Kretoje auginamų bananų, kurie, kaip patys kretiečiai nesidrovi sakyti, yra „skaniausi pasaulyje“). Kone dvigubai daugiau saulėtų dienų nei mes Lietuvoje patiriantys kretiečiai, rodosi, gyvenimu nesiskundžia (kada skųsies, kai reikia visus čiobrelius nurinkti ir sudžiovinti, ožkas prižiūrėti ir sūrius bei alyvuoges išspausti; dėl vieno palankiausių pasaulyje klimatų, derlius čia veši daugiau mažiau nuolat, tad tik spėk suktis). Vos 4% siekiantis nedarbingumo lygis (beveik dvigubai mažiau nei pas mus) kretiečius aiškiai skiria nuo žemyninės šalies – ne be reikalo ir finansinės krizės kretiečius veikia tik nežymiai, kai sala geba pati save išlaikyti jau vien dėl žemės ūkio, kuriam jokia krizė nebaisi, kol saulė šviečia ir saikingai lyja (ne per stipriai).
Kretoje itin palanku augti vynuogėms ir alyvuogėms – turbūt nerasite saloje šeimos, kurioje būtų maistas ruošiamas ir kepamas ant ko kita negu alyvuogių aliejaus. Pabandykite Kretos močiutei paginčyti, kad delfyje skaitėte, jog ‘mokslininkai nustatė’, kad ant alyvuogių aliejaus kepti negalima. Ant alyvuogių aliejaus kepti galima, o jame esantys polifenoliai apsaugo nuo kepimo metu galinčių atsirasti toksiškų medžiagų. Kuo Jūsų aliejus geresnės kokybės, tuo drąsiau pilkite jį į keptuvę ar pyrago tešlą. Chanijos maisto turgus.
Būdama Kretoje net paprikas pamėgau, kurių termiškai neapdorotų Lietuvoje paprastai vengiu (nebent vietoje vasarą užaugintos, tos tai skanios ir normaliai virškinamos). Kretos saulė daro stebuklus daržovėms: jos čia tokios saldžios, kad, kaip juokavo stovyklos bendraautorė Jurga, lietuviai net kretietiškų svogūnų ir bulvių pasiilgsta Lietuvoje, prašo jų atvežti (ir atveža, FB Graikiškos gėrybės). Atrodytų, jau bulvių su svogūnais mums netrūksta, tačiau tokio saldumo mūsiškiai neprisirpina. Atvirkščiai, mamų ir močiučių soduose užaugę svogūnai būna dar ir kokie aitrūs.
Kai stovyklos sekmadienį (o styvklos visuomet vyksta nuo trečiadienio iki trečiadienio, taip prisitaikant prie kassavaitinių Vilnius-Chania-Vilnius skrydžių) važiavome į Chaniją, svarbiausiu tikslu man buvo maisto turgus. Absoliučiai kur bevažiuočiau, šalis labai moderni ar neseniai elektrą įsivedusi, maisto turgus visais atvejais būna privalomai aplankomas ir jei reikia galiu keltis ketvirtą, kad tik spėčiau į jį. Tiesa, ketvirtą keltis dėl turgaus dar niekuomet neteko, tačiau vidurdienį susipratus, kad „tai kur čia tas turgus“ dažniausiai likdavau nieko nepešusi ir pamatydavau geriausiu atveju besipakuojančius prekeivius ir šiukšlinas grindis.
Pagrindinis miesto turgus yra pagrindinis ne todėl, kad prekeivių daugiausia, o todėl, kad jis surenka daugiausia pirkėjų, nes jame yra prekiaujama mėgstamiausiais, populiariausiais vietos gyventojų produktais. Visi žinome vieną prabangių daržovių turgų Vilniuje, kuriame pardavėjų dažniausiai pamatysi daugiau nei pirkėjų. Taip nutinka, kai ūkininkai įsivaizduoja besantys gerais pardavėjais. Kaip taisyklė, ūkininkas 90% atvejų bus labai blogas pardavėjas ir jau verčiau pasamdytų užsidirbti suinteresuotą mergaitę ar berniuką, kuriam mokėtų nuo apyvartos. Ūkininkas dažniausiai būna suinteresuotas parodyti, kokių čia fainų dalykų jis moka užauginti, tačiau absoliučiai nesiorientuoja jokioje pardavimų technikoje ir turi lygiai nulį (zero) empatijos, kas jam neleidžia daug parduoti. Turiu net gi vieną nedidelį norą keletą dienų lietuviškame turguje pardavinėti sezonines uogas ar vaisius iš kokio nors gerai pažįstamo šaltinio, kad už kokybę galėčiau garantuoti. Šalia šio noro greta eina įsivaizdavimas, kad parduočiau viską dar gerokai iki turgaus pabaigos, ir skambinčiau savo tiekėjui, sakydama, kad gal atvežk dar tas dėžes, kurias rytdienai numatėme. Rytdienos nebus, nes viską parduosime šiandien. Net kraujas užkaito berašant.
Iš miesto turgaus asortimento galima labai daug sužinoti apie to miesto bendruomenę: ką ji mėgsta ir ko ne, kokie jos įpročiai, ką valgo kasdien ir kuo vaišina per šventes. Pavyzdžiui iš mūsų Halės turgaus aiškiai matosi, kad lietuviai yra be galo konservatoriški, nors keliolika procentų vilniečių ir sudaro inovatoriai, besilankantys ne bendrame skerdyklų skyriuje, o Gegio stalui, Roots ir Assorti. Vilniečiai daugiausia vertina sezonines gėrybės ir sunkiai įsileidžia egzotiką (niekada nepamatysite eilės prie Assorti mangų). Dauguma vis dar maitinasi pigia ir nekokybiška kiauliena, nes tokia buvo kelis dešimtmečius trukusi norma. Sūrio lietuviai valgo mažai, nes neturime gilių sūrininkystės tradicijų, iš čia ir tie patys varškės bei fermentiniai sūriai aplinkui.
Bet gi čia mes apie Kretą kalbame. Taigi Chanijos turgus lūžo nuo šviežiai skintų daržovių ir vaisių (pas juos spalį temperatūros ir pojūtis kaip mūsų rūgpjūtį, kai ir šilta, ir viskas auga, ir dera, ir reikia konservuoti, kad nesugestų) ir iš to aiškiai pamačiau, kokiais kiekiais jie vartoja baklažanus, bulves, paprikas, cukinijas, vynuoges, alyvuoges, ožkų ir avių sūrius, alyvuogių aliejų, medų, pomidorus, agurkus, figas, visokias lapines daržoves ir žoleles. Jeigu reikėtų metus gyventi tik iš tokių produktų, kurie tą dieną buvo parduodami Chanijos turguje, lygiai taip pat kasdien prisigalvočiau vis naujų patiekalų. Kretos pomidoras, pabarstytas Kretos jūros druska, ir užpiltas Kretos alyvuogių aliejumi jau savaime yra patiekalas. „Skonio bomba“ būtų pernelyg švelnus pasakymas. Kretos daržovės, vaisiai ir aliejus skoniu sproginėja kiekviename kąsnyje ir net nereikia būti geru šefu, kad skaniai valgyt pasidarytum. Viską supjaustei, druskos, aliejaus ir valgyk.
Stori Kretos pomidorai.
Giliai sujaudinta Chanijos turgaus patirčių ir stirtų su visų spalvų bakalažanais ir cukinijomis (juk prieš pat stovyklą mamos darže nuraškiau paskutines šių metų cukinijas, kurios buvo vienas skaniausių prisiminimų apie 2017), negalėjau nurimti iki pat vakaro. Dar fotografuojant pomidorus šmėstelėjo kukli mintis, kad gal reikia Jurgai, stovyklos šeimininkei, pasisisiūlyti ką nors pagaminti iš visų šitų daržovių? Juk mačiau stirtas jų viešbučio virtuvėje bestovint. Savo pasiūlymą išsakiau tik saulei besileidžiant, o Jurgai entuziastingai sutikus, jau žinojau, ką gaminsiu, net širdis padūko. Netrukus su Jurga jau pjaustėme kubeliais baklažanus, pomidorus, paprikas ir cukinijas, kuriuos troškinau su čia pat laukymėse augančiais čiobreliais, 7 Olives Apts. kiemo bazilikais ir Jurgos šeimos draugų, maždaug už 5 (gal 7) kilometrų spaustu alyvuogių aliejumi. Tą karštą gėrį kabinome su duona, kaišėme šviežutėle feta ir tai buvo laimingiausios mano kelionės akimirkos. Atpažinusi žmogų savo stichijoje, po stovyklos Jurga ir sako man „Giedre, o tai gal per kitą stovyklą tu norėtum gaminti?“ Susidorojusi su proto siųstomis žinutėmis („tu niekada negaminai nepažįstamiems žmonėms, tu to daryti nemoki, tau nepavyks, tu neturi tam skirto išsilavinimo, tu niekada nedirbai virtuvėje, tu nežinai, kas reiškia profesionalų maitinimą“) palaimingai sutikau ir štai – it’s official, 2018 gegužės 2-9 dienomis Kretoje, Stovyklos sau su Julija Minajeva metu, šeimininkausiu virtuvėje ir gaminsiu Jums valgyti! Jau planuoju patiekalus ir nekantrauju pulti veidu į visų tų pomidorų, cukinijų ir baklažanų dėžes. Noriu kepti pyragus, saldžius ir ne, iš gerų miltų, su čia pat spaustu alyvuogių aliejumi, įdaryti juos sezoniniais vaisiais, sūriais ir daržovėmis bei žolėmis. Pjaustyti Jums sūrius, barstyti juos kieme augančiomis mėtomis, raudonėliais ir bazilikais. Skusti saldžiausias bulves ir skrudinti jas su alyvuogių aliejumi ir čiobreliais, kurių dar Kretos ožkos neišmindė. Taisyti kvapniausių kalnų šalavijų arbatas ir troškinti lapinius burokėlius, kurie čia auginami tuntais.
Galėsiu Jums daugiau papasakoti apie patiekalus, kuriais vaišinsiu, galėsime tiesiog ištisai kalbėti apie Kretą, maistą ar jūrą. Arba galėsiu nieko Jums nepasakoti, jeigu to nenorėsite. Tiesiog gaminsiu Jums, sudėdama visą savo širdį į kiekvieną lėkštę ir arbatos ąsotį. Maža pasakyti, kad man bus didelė garbė ir dar didesnis džiaugsmas Jus pamaitinti su visa savo šeiminkės prigimtimi, kuri su metais reiškiasi vis stipriau.
Daugiau apie stovyklą kviečiu skaityti mano įraše čia: Stovykla sau su Julija Minajeva. Nuotykiai ir FB event’e Stovykla sau Kretoje gegužės 2-9 dienomis | Nauja programa.
Tiesą sakant dar spalio stovyklos metu besidalinant įspūdžiais Storo Pomidoro FB, trys mano skaitytojai užsirezervavo vietas gegužės stovykloje. Kokie Jūs faini! Nekantrauju susipažinti! Stovykloje kviečiami dalyvauti tik 7 žmonės, šiuo metu yra likusios tik 2 vietos. Gal jos skirtoms Jums?
Eilinis vakaras 7 Olives, besiruošiant vakarienei, su vaizdu į jūrą. Visuomet būna daug daržovių, sūryme išmirkusių alyvuogių ir gero alyvuogių aliejaus.
Stovykla yra all inclusive, kas reiškia, jog pilnas maitinimas yra įskaičiuotas. Pusryčiai visuomet būna namuose, 7 Olives Apts. terasoje su vaizdu, o pietūs ir vakarienės gali būti arba viešbutyje, arba paplūdimy (kas kartą vis kitame), arba tavernoje (kas kartą vis kitoje).
Mažiau ekstremaliomis dienomis, kai neplanuodavome pereiti kokio tarpeklio, stovyklos šeimininkai Jurga su Mindaugu veždavosi mus pietų į šeimos restoranus, kelias dešimtis ar jau daugiau nei šimtą metų skaičiuojančius, glaudžiančius kartų kartas ir jau nuo prieangio alsuojančius protėvių palikimu ir begaliniu rūpesčiu, noru pasitarnauti, pamaitinti kaip savo artimą, pasodinti jį praktiškai prie savo šeimos stalo. Vienas iš ryškiausių savaitės prisiminimų ir restoranas, į kurį vežčiausi kiekvieną, kuriam Kretą rodyčiau (Jurga su Mindaugu panašiai ir daro, ir yra lengva juos suprasti) – Ntounias (arba Dounias), įsikūręs mažulyčiame Drakona kaime. Virtuvės šefas, kažkelintos kartos anūkas Stelios Trilirakis, kartu su savo nedidele komanda maistus gamina tik iš vietinių ingredientų. Ta prasme, tokių vietinių, kad augančių šeimos sode. Visai šalia yra krūvos ūkių, auginančių vištas, ožkas ir avis, tad mėsa irgi iš jų. Na o žolės, kuriomis gausiai gardinami kretietiški patiekalai, surenkamos čia pat kalnuose, vis dėl to restoranas yra 600 metrų aukštyje, kas jau savaime užtikrina nekasdienišką kelionę iki jo ir atitinkamus vaizdus lauke.
Baklažanų troškinys.
Daržovių troškinys.
Sloow Food judėjimą išpažįstanti virtuvė neturi elektros. Visą maistą gamina ant pečių, kaitinamų anglimis, moliniuose puoduose. Kasdien meniu vis kitas, o norėdamas išsirinkti turi užeiti į restorano virtuvę ir tuomet kartu su virėja kilnoji sunkius molinius dangčius ir renkiesi, ko norėtum užsisakyti. Jeigu sakyčiau, kad jie gamina labai skanų ir gerą maistą, tai būtų įžeidimas. Jų maisto kokybei ir skonių puokštei apibūdinti žodžių tiesiog neturiu. Labai, labai mažai žmonių šitame pasaulyje moka pagaminti tokio skanumo maistą. Žinoma, sezoninės daržovės, pagaliai vietoje malkų ir molio puodai čia labai svarbūs. Tačiau meilės maiste nesuvaidinsi ir ji nėra įkainojama pinigais. Arba ji būna maiste, arba jos nėra. Pavalgiusi pas juos, jaučiausi apglobota ir apdabota kaip jaukiausiuose vaikystės prisiminimuose. Iš šito restorano išeini geresniu žmogumi. Kažkur pradingsta nereikšmingos mintys ir tiesiog atsiduodi dabarties gėrio akimirkai.
Ruginė duona. Tipiška iš vaikystės pasakų, kuriose nuolat koks nors gyvenimo neužgrūdintas jaunuolis išeidavo į platųjį pasaulį laimės ieškoti, pasiėmęs su savimi kamputį naminės duonos, kuri bent savaitę palaikydavo jo jėgas.
Suvalgiusi šaukštą šio gigantiško dydžio avinžirnių (o gal vis dėl to pupų) troškinio, padėjau šaukštą į šalį ir palaimingai užsimerkiau. Būčiau galėjusi atsistoti ir išeiti, nes pasitenkinimo jausmas maistu jau negalėjo būti didesnis. Išsikėliau sau užduotį išmokti ruošti tokią žirnienę.
Šefas Stelios ir laiminga valgytoja. Dalis patiekalų ruošiami čia pat lauke ir lankytojai gali drąsiai papildyti šakų amžinajai ugniai ar pakilnoti dangčius.
Nutolę nuo miestų ar kaimų, vaikščiodami po laukymes ir fotografuodami dar vieną ožkų bandą, dažnai pietums rinkdavomės paplūdimį, į kurį rūpestingieji stovyklos šeimininkai pristatydavo šviežiai pjaustytų graikiškų salotų. Visuomet įsipildavau papildomą porciją alyvuogių aliejaus, suplėšydavau šviesią duoną ir suberdavau ją tiesiai į tą patį stiklainį. Gerai pakračius duona neatpažįstamai pasikeisdavo – šiaip jau sausoka ir neypatingo skanumo graikiška duona prisigerdavo daržovių sulčių, alyvuogių aliejaus ir rupios jūros druskos, kuria čia įprasta barstyti gatavus patiekalus. Tokia duona būdavo mano mėgstamiausias salotų ingredientas ir stiklainį visuomet grąžindavau sausą.
Graikiškosios. Su feta iš tų pačių avyčių ir ožkyčių, 4 kilometrai nuo mūsų viešbučio besiganančių.
Kartą pietų mus nusivežė į Kavalos taverną, galinčią pasigirti unikaliu vaizdu iš terasos – vienu metu grožėjomės gėlo vandens ežeru Kournas ir Kretos jūra. Jurga pasakojo, kad ežerų Kretoje yra kokie trys, tai supraskite, kad vaizdas nekasdienis. Palei vieną ežero krantelį gyvena vandens vėžliai ir jų galima nuplaukti pasižiūrėti su valtele ar vandens dviračiu.
Kournas ežeras ir Kretos jūra iš Kavalos tavernos balkono.
Troškintos pupelės ir morkos. Kaip jie moka daržoves ruošti, tai mums yra ko pasižiūrėti. Ir, aišku, ant viršaus daug aliejaus, kurį po to bus galima su duona išlaižyti.
Per savaitę Kretoje, kurios tik vakarinę dalį tepamatėme, supratau, kokia Kreta yra didelė. Turbūt daugelis mūsų pažįstame žmonių, kurie savaitei ar dviem nuvažiavę į Kretą ramiu tonu pasakoja, kad nuomojosi automobilį ir ‘apvažiavo visą salą’. 2017 spalį supratau, kad tai skamba absurdiškai. Kas iš to, kad apvažiavai greitkeliu ar palei pakrantę, sustodamas vien pavalgyti ar nusimaudyti porai valandų? Kreta turi tiek daug ko pamatyti, kad net sunku prognozuoti, kiek laiko prireiktų, norint daugiau mažiau patirti ją visą. Kiekvienas miestas ar kaimas turi nuostabaus grožio apylinkių, vien kuriomis galima vaikščioti ar važinėti savaitėmis. Dar supratau, kad kiekvieną kartą keliaujant į Kretą su skirtinga organizatorių grupe, galima vis kitokiu kampu ir naujai ją pamatyti, kadangi kiekvienas organizatorius norės važiuoti skirtingu maršrutu ir parodyti tai, apie ką kitas net nepagalvojo ar nežinojo.
Jaučiausi labai jaukiai, keliaudama su Jurgos ir Mindaugo kompanija. Tautiečiai, jau penktus metus skaičiuojantys Kretoje, kaip niekas kitas pažįsta mus, lietuvius, ir su dideliu džiaugsmu nenuilsta kiekvieną dieną pasakodami apie Kretos apylinkes, gyvenimą, žmones, savo patirtį gyvenant ir kuriant čia.
Man tai buvo labai jauki kelionė. Paprastai iš ‘all inclusive’ tikėčiausi gigantiško viešbučio, kaimyninių šalių turistų su šeimyninėmis dramomis kas rytą ar kas vakarą, mechaninio aptarnavimo ir nuolatinio jausmo, kad esu tik dar vienas lengvas grobis vietos prekeiviams. Mano intravertiškas būdas nesutrukdė suprasti, kad keliauti galima drąsiai ir vienam, taip pat ir prisijungti prie nepažįstamų žmonių grupės, ir net gi rasti bendrą kalbą su jais.
Bus gera sugrįžti naujame amplua. Susitikime Kretoje jau gegužės 2-9 dienomis. Skrendame su Ryanair, savo bilietus jau turiu ir šiuo metu vis dar yra geras laikas juos pirkti (2018 sausio 9 d. į abi puses be bagažo kainavo ~175€; jie niekada nebūna pigesni nei ~125€, tačiau perlaukus galima pakloti ir 220€, kaip kad buvo man pernai; Vilniaus-Kretos skrydžiai visuomet būna sold out’iniai, tad laukimas pasiteisina retai).
Stovyklos organizatorių kontaktai:
Julija Minajeva: julija.minajeva@gmail.com +370 673 58 476
Jurga Žilinskienė: jurga.zilinskiene@gmail.co
Stovyklos nuoroda FB:
Stovykla SAU gegužės 2-9 d. | nauja programa
Kretos lietuvių Jurgos ir Mindaugo Žilinskų apartamentų viešbutis, visus metus priimantis poilsiautojus:
Jau laukiu!
