Kretos kvapas: ožkos, avys ir čiobreliai.
Jeigu paklaustumėte manęs, kur mažiausiai norėčiau nuvažiuoti, Jums beliktų atsiversti bet kurios kelionių agentūros puslapį ar žurnalą ir garsiai perskaityti suplanuotus maršrutus. Kuo daugiau lietuvių važiuos į Turkiją, Egiptą, Kretą ir Tailandą, tuo mažesnė tikimybė, kad ten savo atostogas planuosiu ir aš. Man nuolat norisi truputį prieš sistemą. Mielai renkuosi kraštus, į kuriuos nėra tiesioginio reiso iš Vilniaus, ir kurie prasprūsta pro „5 kelionių kryptys šią vasarą“ skaitytojų akis. Kaip pavyzdžiui, su didžiuliu džiaugsmu pernai keliavau po Galisiją, Ispanijos Šiaurės Vakarus. Dėl Kretos populiariumo ir tiesioginių skrydžių į ją, natūraliai niekad neturėjau plano jos aplankyti. Atrodė, kad jau visi ten buvo ir viską pamatė. Duokite man kokios šviežienos.
Ir kai mano sielos bičiulė, Julija Minajeva, kartu su lietuvių Jurgos ir Mindaugo Žilinskų šeima, prieš kelerius metus Almyridoje, Kretoje, įkūrusia apartamentų viešbutį 7 Olives, pradėjo organizuoti stovyklas sau, supratau, kad tai tik laiko klausimas, kada į Kretą skrisiu kartu su Julija, prisijungusi prie dar vienos jos stovyklos. Šioji mūsų stovykla vyko jau penktą kartą – Julija kartu su Jurga ir Mindaugu kiekvieną pavasarį (balandį-gegužę) ir rudenį (spalį) renka ~7 žmonių grupę, norinčią kartu keliauti po Kretą . Dalyvauti galite būti ir Jūs; apribojimų nėra, pažinčių turėti, norint pakliūti, kolkas dar nereikia, na o daugiausia keliaujama po Chanijos regioną. Niekad nemaniau, kad Kreta tokia didelė, kol nepamačiau, kad savaitę važinėjant 50 km spinduliu sąrašas vietų, kur dar norėčiau kitą kartą, tik didėja. Kiekviena stovykla unikali ir programa niekuomet nesikartoja. Preliminarus stovyklos planas būna paruošiamas iš anksto, tačiau jo įgyvendinimas priklauso tik nuo Kretos vėjų ir saulės.
Man lengva pasitikėti Julijos profesionalumu organizuojant dalykus ir dalijantis pasakojimais apie laukinę Kretos gamtą. Gyvenimas taip suklostė, kad abi esame įsimylėjusios jūrą ir mėgstame laukinius vaikščiojimus (kuo toliau, tuo geriau, o dar jei maršrutas off the tourist track + kažkur ne visai saugiai/aiškiai/legaliai, tai tik duokit), tad Julijos žodžius „žinai Giedre, Kreta tau labai patiktų“ priėmiau kaip susitaikymą, kad važiuoti reikia ir man.
Pildosi visuomet gausus pusryčių stalas: retai kada tenka valgyti tokių saldžių vynuogių, o riebų jogurtą gamina už poros kilometrų gyvenantis ūkininkas Manulis, turintis avių ir ožkų bandą, kurios kiekvieną gyvūnėlį pažįsta vardais.
Šias stovyklas vienija bendras tikslas – daug ir sveikai judėti, explorinant apylinkes, skirtingus paplūdimius ir kaimus. Kiekvienas rytas prasideda kalanetikos mankšta paplūdimy. Ar jau sakiau, kad Julija, tarp visų kitų talentų, dar yra ir profesionali kalanetikos trenerė?
Kelionės metu mane nustebino du suvokimai:
1) spalio vidury Kretoje yra kaip pas mus rugpjūčio geriausiomis dienomis, t.y. vanduo +20 ir daugiau (nelygu koks paplūdimys ir kokios srovės), o oras net ir su +26 gali nutikti. Nuoširdžiai man buvo naujiena, kad į Kretą, kaip vieną piečiausių Europos taškų, galima vykti su tikslu degintis ir maudytis dar iki pat lapkričio. Ne be reikalo Ryanair skraidina iki spalio paskutinių dienų Vilnius-Chania (3 valandos ir Jūs jau vietoje).
2) mano kūnui labai tinka mankštos (kalanetika gerai ištampo visus raumenis ir nesportuojančiam kitą dieną aiškiai jaučiasi, ties kuriom kūno dalim buvo padirbėta vakar), tačiau neramus protas vis skaičiuoja kada gi tai pagaliau baigsis. Po stovyklos grįžau fit kaip niekad – tos mankštos dovanojo nuostabų santykį su savo kūnu. Atrodo, net laikysena tapo tiesesnė. Paprastai nerasdama ilgiau mano dėmesį gebančių išlaikyti sporto rūšių, dažniausiai renkuosi tiesiog ilgus vaikščiojimus (tinka ir į kalną, ir nuo kalno, tik neverskite manęs bėgti, mielai nueisiu savo tempu).
Vaizdas iš 7 Olives terasos 7:15. Baltieji kalnai tokiu metu pasidengia rožine spalva, o kylant saulei netrunka įkaisti oras. Paplūdimį saulė pasiekia prieš devynias.
Kas rytą sąmoningai keldavausi dar gerokai prieš mankštą, kuriai visi rinkdavomės apie aštuonias. Lėti rytai dovanoja galimybę rinktis, kaip noriu šiandien jaustis ir praleisti dieną, ir dedu pastangas juos patirti kasdien. Vos atsikėlusi mėgstu išgerti karštos arbatos (ar tiesiog karšto vandens) ir ką nors paskaityti, kas būtų visai ne apie reikalus. Kai 6:15 praveri kambario duris, įsileidi gaivos gūsį (naktį temperatūra krisdavo iki +16) ir išlendi į visišką tamsą, joje gali būti trumpomis rankovėmis (kontrastas su lietuvišku rudeniu). Po valandėlės ima aušti ir kiekvienas 7 Olives gyventojas kad ir iš savo kambario gali matyti, kaip aušra nudažo Baltuosius Kalnus, esančius vaizdo kairėje, rožine spalva. O jūra nesiliauja plakusi paromis. Su jos mūša užmigdavau ir keldavausi, juk iki paplūdimio – vos 10 minučių arba nepilnas kilometras pėstute.
Kelios minutės po aušros. Tą rytą kalnų papėdėse suposi žemi debesys.
Pradėję mankštą pavėsyje, užbaigdavome ją akistatoje su saule – ji sveikindavo mus išlindusi už kalnų viršūnių, čia pat sušildydama smėlį ir kviesdama maudytis. Po mankštos neskubriai grįždavome pusryčių, kuriuos kas rytą ruošdavo viešbučio šeimininkai. Įvairiausių rūšių duona ir skrebučiai, sezamų pastos tahini užtepėlės (beje, sezamai Kretoje labai mėgstami ir kasdien vartojami, tačiau čia neauginami), vietos medus (visi kalnai ir, rodos, net pats šaligatvis kvepia čiobreliais, tai kur tau nebus gero medaus), neįtikėtinai riebus avių pieno jogurtas (jį galima pjaustyti arba kaip pastatysi, taip stovės) iš netoliese besiganančių avyčių, sezoniniai vaisiai (spalio vidury derėjo cukrinės vynuogės ir jau paties sezono pabaigą skaičiavo tokios pat saldžios figos), visus metus skanūs pomidorai ir avokadai, virti kiaušiniai, vietinių vaisių džemai ir, žinoma, alyvuogių aliejus. Kartais Kretoje man pritrūkdavo sviesto, bet tik kokiai akimirkai. Tuomet įsipildavau papildomą šaukštą (ar du) ypač tyro alyvuogių aliejaus į savo lėkštę ir mintys apie sviestą kažkur išgaruodavo. Aliejaus šitos stovyklos metu, matyt, išgėriau už visus bendrakeleivius kartu sudėjus.
Po vėlyvų pusryčių, apie 11-12 valandą, visa grupė keliaudavome po salą vis kitu maršrutu. Išvaikščioję apylinkes kitomis dienomis serpantinais kildavome aukštyn, kartais nusileisdami ir iki Kretos Pietų. Tai buvo mano pirma kelionė į užsienį, kai pasirašiau all inclusive variantui. Kelionės planavimas sudaro bent pusę jos džiaugsmo, todėl beveik nepatikiu to niekam kitam ir mielai pati dėlioju maršrutus, renkuosi bilietus ir bookinu viešbučius. Šiemet į kelionių planavimą, netikėtai sau, ėmiau žiūrėti paprasčiau ir arba jas planuodavau paskutinę akimirką, arba va, patikėdavau kitiems. Imkite mano pinigus ir nesukite man galvos. Kartais galima ir taip. Susitaupo daugybė laiko, kurio nereikia skirti maršrutų sudarymui ar nakvynės paieškoms. Ir tik begalinis pasitikėjimas savo bičiule leido lengvai ryžtis susimokėti už dalykus, kurių planavimą patikėjau kažkam kitam. Užtat kaip pailsėjo protas!
Krokai.
Būdama Kretoje supratau, kad geriausiai man įsimena dienos, per kurias nueinu didžiausius atstumus. Todėl nevažiuoju į poilsines keliones – neturėčiau grįžus nei ko prisiminti, nei ką papasakoti. Mielai pagulėsiu kelis pusdienius prie jūros, o kai ne prie jos, duokite man veiksmo.
Už kelių kilometrų nuo Kretos namų išgaunama jūros druska. Gamintojai supila jūros vandenį į nedidelius plokščius baseinėlius uolose ir leidžia natūraliai išgaruoti vandeniui. Po kiek laiko balutės paviršiuje susidaro į ledą panašus sluoksnis, kurį prakalus galima rinkti jūros druskos kristalus. Susiradusi ledu apsinešusią duobutę ir iškrapščiusi druskos gabalėlį, atsargiai perbraukiau jį liežuviu. Tai kas būtų pasakęs, kad tiek skonio gali turėti druska! Nustebino ne tiek smūginis sūrumas, kiek neįtikėtinas druskos minerališkumas. Jeigu išgarintume Vytauto mineralinio vandens butelį ir supresuotume sausą likutį į tabletę, tai ta tabletė būtų lygiai tokio pat skonio kaip ragauta jūros druska. Iš esmės galima rinkti druską ir darytis mineralinį vandenį.
Jūros druskos baseinėlis.
Rašydama apie aktyvias atostogas turiu mintį ir šiokį tokį saiką. Optimalu būtų per dieną nueiti apie 20 kilometrų, tačiau Kreta tuos 27 000 žingsnių gali paversti nejuokingu iššūkiu net ir nuolat sportuojantiems. Viskas dėl to, kad Kretoje nėra lygių kelių. Čia nuolat eini tai kopdamas aukštyn, tai leisdamasis į nuokalnę. Būna, tenka palypėti ir tam nepritaikytais akmenimis bei uolomis.
Aradenos tarpeklis, akmeniniu keliu besileidžiantis iki Libijos jūros, esančios Kretos Pietuose, buvo minimas nuo pirmosios stovyklos dienos kaip programos pažiba, aukščiausiasis taškas, sunkiausias, tačiau ir gražiausias maršrutas, sunkus fiziškai ir reikalaujantis visapusiško pasiruošimo. Tarpeklis, per kurį kelias eina dažnai iš pirmo žvilgsnio įtartinais keliukais („ar tikrai reikia čia lipti?“, „ar teisingai einame?“, „o tai čia skaitosi takas žmonėms eiti?“), yra mėgstamas ir ožkų. Jų mykimas nuolat lydėjo per visus 7 kilometrus laiptus primenančio nuolatinio aukštyn-žemyn laipiojimo . Aukštos uolos yra gražios pažiūrėti, tačiau ne visos ožkytės jas atlaiko ir, kaip pasakojo Julija, kas kartą beeinant tarpekliu neišvengiamai susiduriama su iš aukštai kritusiomis vargšėmis. Per mūsų ėjimą suskaičiavau tris nelaimingąsias.
Jurga ruošiantis į tarpeklį įspėjo „Kai pamatysite tokius įtartinus laiptus, tai žinokite, kad jais ir reikia lipti“. Tai ačiū.
Ožkų Kretoje daugiau nei pas mus kačių. Nuostabiai žavūs padarėliai.
Tiesa, žmonių nei viena neprisileidžia, nebent augo be mamos ir buvo maitinta iš buteliuko. Net ir savas ožkas ūkininkai turi praktiškai už ragų atsitempti, kad pamelžtų.
Kalnų šalavijai. Skinkite ir vežkitės namo saujomis arba pirkite pas Jurgą (FB: Graikiškos gėrybės), kuri nuolat turi didžiules kalnuose rinktų ir pačių geriausių Kretos žolių atsargas.
Čiobreliai, čiobreliai visur. Jų net nereikia specialiai ieškoti (skirtingai nei šalavijų, kurių gentainių auga visur, tačiau kvepia tik tie kalnuose), jie tiesiog auga sau ant kiekvieno akmens. Jie yra ir vienas pagrindinių ožkų ir avių maistų. Vos palietus ranka sausą krūmelį, galva apsisuka nuo stipraus eterinių aliejų aromato. Per šį ėjimą tiek prisiuosčiau, kad po keleto valandų čiaudėjimo galiausiai kvėpavau pilnais plaučiais, kaip toje Mynthon reklamoje.
Per geras tris valandas perėję tarpeklį išėjome prie Libijos jūros į krištolo skaidrumo Marmaros paplūdimį.
Paplūdimyje lengvabūdiškai atsidusau, pamaniusi „tai ko čia tiek visi baiminosi to tarpeklio, viskas čia normaliai, ir 1,5 l vandens neprireikė, kaip kad sakė“ (ruošdamiesi žygiui prisiklausėme istorijų, kaip žmonės krenta nuo išsekimo ir vandens trūkumo nelyg tos ožkos nuo uolų). Per netrukus sekusius tris kilometrus palei jūrą iki kito pakrantės miestelio Loutro (iš jo turėjome laivu plaukti į Hora Sfakion, kuriame mūsų laukė viešbučio šeimininkai, pasiruošę mus parvežti namo), daugybę kartų iš naujo stebėjausi, jog aš tikrai einu tuo taku. Ta prasme, tai net nėra takas. Tai yra didžiulės uolos ir akmenys, kurių kai kurie yra iš dalies tinkami pabandyti padėti pėdą. Va čia jei turite kalnams skirtus batus, juos ir apsiaukite, kad nereikėtų sukti galvos, kokiu kampu statyti koją. Po kaire eina stati uola, o po dešine už metriuko yra skardis į jūrą. Užkilęs adrenalinas nugalėjo mano prigimtinę aukščio baimę ir neliko nieko kita, kaip tik eiti į priekį. Bijoti nukristi tiesiog nebuvo laiko – kelio atgal jau nėra, už manęs eina kiti žmonės, o dar takas toks neaiškus, kad taip ir dairaisi, ant ko koją padėti. Pakeliui nestipriai pasitempusi čiurną (praėjo per dvi dienas), ausyse jausdama širdies kalatojimąsi bei degindama jau ne tik kad šiandien suvartotas, bet ir vakarykštes kalorijas, galiausiai su ištvermingųjų grupe atėjome į Loutro, sunkiai pasiekiamą pakrantės miestelį, mėgstamą prabangos poilsiautojų, ramybės ieškotojų ir tokių laukinių turistų kaip mes.
Loutro, pasiekiamas tik plaukte, taigi čia nuolat plaukioja vandens taxi ir įvairaus dydžio laivai.
Vieną kelionės pusdienį praleidome Chanijos mieste, į kurį ir leidžiasi lėktuvai iš Vilniaus. Jau vos išlipus iš automobilio sugrįžo prisiminimai iš Maroko, po kurį dvi savaites keliavome šių metų pavasarį (ir kuris vis dar yra neišrašytas. Vieną dieną išsirašys ir Marokas). Mūrinė miesto senamiestį juosianti siena, nedidelis švyturys, turistų nuvaikščiota įlanka – tokius pat vaizdus turi kiekvienas Maroko miestas, įsikūręs palei Atlanto vandenyną, tik kiekvieno tokio miesto įlankoje dar liūdina kalnai šiukšlių, išnirę iš po žydro vandens. Kretoje žymiai daugiau švaros, tvarkos ir Europos. Jos pakrantės nuostabiai sutvarkytos, po jas gera vaikščioti ir ilsinti akis. Kai turi prisiminimuose palyginimą, supranti, kad europietiška švara yra dalykas, prie kurio priprantama vos gimus ir būna sunku susitaikyti su jos nebuvimu kitos kultūros šalyse.
Chaniją puošia vienas seniausių pasaulio švyturių, pastatytas apie 1600-uosius metus.
Parduotuvės, į kurias būtinai užeinu, prekiauja natūralia rankų darbo kosmetika. Chanijos senamiestyje radome tokią vieną, iš kurios išėjau tik per skausmą, kad tiek mažai laiko, o tiek daug čia yra ką išbandyti. Nuotraukai po kaire pozuoja stovyklos mama Jurga, viešbučio 7 Olives šeimininkė, ir žavioji kosmetikė (tai kodėl aš vardo nepaklausiau?), kelintos kartos natūralistė ir sveiko grožio šalininkė, savo rankomis fantastiškus kremus maišanti iš vietos produktų. Pamačiusi, kaip karštai savo bičiulėms pasakoju apie jos kosmetiką (kas, kad nesuprantama kalba), šeimininkė paklausė, gal aš esanti vietos gidė ir čia savo grupę atsivedžiau. Kartu su merginomis prisipirkome riebaus Hipokrato balzamo iš alyvuogių aliejaus ir propolio bei graikiškų žolių. Apie natūralią kosmetiką galiu kalbėti tiek pat, kiek apie maistą, ypač, jeigu klausite manęs patarimo ir būsite nusiteikę klausytis.
Pereiti vieną tarpeklį – tai dar nieko nenuveikti, todėl paskutinę stovyklos dieną leidomės į kuklų kilometro žygį Septynių Kerobų tarpekliu (oficialaus pavadinimo jis neturi), prasidedantį šalia Drapanos kaimelio ir besileidžiantį į Gordeli taverną, žvelgiančią tiesiai į Rytus. Tai senasis kelias, senais laikais jungęs kaimyninius kaimelius.
Švento Jono koplytėlė (Agios Ioannis), kadais įkurta tiesiog uoloje per pat tarpeklio vidurį. Čia iki šiol per Jonines rengiamos pamaldos, o pavieniai keliautojai gali bet kuriuo metu užeiti uždegti žvakutę.
Akmenimis pamažu leidžiantis į jūrą trekingo batai nėra būtini, tačiau, žinoma, lankstūs sąnariai ir galėjimas pritūpti gelbsti. Kas metrą besikeičiantis kraštovaizdis mane džiugino labiau nei Aradenos tarpeklis, nors ir pastarajį juosia įspūdingos 5-9 aukštų pastato uolos. Septyniuose Kerobuose vyravo pilki akmenys ir galybė Švento Jono medžių arba saldžiųjų ceratonijų arba kerobų. Neišvaizdūs medžiai vertinami dėl savo saldžių rudų ankštarų, vartojamų įvairiausių desertų gamybai ir kepinių tešlai gardinti.
Džiovintus bananus primenančios kerobų ankštaros yra švelniai saldžios. Galima skinti nuo medžio ir tiesiai sugraužti (ką sėkmingai ir dariau). Ankštarų turinys yra sausas ir gan kietas, tačiau susikramto kaip perdžiūvę sausainiai. Lietuvoje maltos ankštaros (kerobų miltai) daugiausia pozicionuojamos kaip kakavos pakaitalas, nors nieko bendra, išskyrus tamsią spalvą, su kakava jos neturi.
Pirmą kartą gyvenime pamačiau ir kitokius ąžuolus. Kretoje labai dažni krūminiai ąžuolai (lot. Quercus coccifera), išsiskiriantys spygliuotais standžiais lapais ir didžiulėmis gilėmis.
Visi tarpekliai, uolos ir pakalnės nusėti arba krokų, galinčių augti tiesiog iš niekur, svarbu gėlės svogūnas rado kur įsitvirtinti, arba ciklamenų, žavinčių savo trapiu gležnumu ir laukiniu grožiu.
Saloje ožkų gyvena daugiau nei žmonių. Kartais būdavo pavydu žiūrėti, kaip lengvai jos šokinėja per akmenis, nelyg balas ant tako.
Kiekvienas čiobrelio krūmas turi po draugę karpažolę (angl. Greek spiny spurge), kurie poromis auga vienas šalia kito palei visą Chanijos regioną. Tipiškas ožkyčių maistas, laipiojant uolomis.
Vieną iš stovyklos ryto mankštų atlikome ant Pasaulio Krašto – šeštą ryto išėjome į Rytus, kuriuose po 6 kilometrų pasitikome saulę.
Spalio viduryje saulė čia teka apie 7:30.
Jeigu ir Jūs norite prisijungti prie stovyklos sau Kretoje, pavasarį ar rudenį, Jūsų žinutės ar skambučio visuomet laukia stovyklos trenerė ir tarpeklių užakariautoja Julija Minajeva (julija.minajeva [eta] gmail.com; +370 673 58476) bei viešbučio 7 Olives šeimininkė Jurga Žilinskienė (jurga.zilinskiene [eta] gmail.com; +370 687 22282, +30 693 8241403).
7 Olives apartamentų viešbutis nuolat priima poilsiautojus, o kiekvienas kambarys džiaugiasi vaizdu į jūrą ir kalnus, privačiu vonios kambariu ir asmenine virtuvėle. Jurgos šeima į Lietuvą nuolat tiekia graikiškas gėrybes tiesiai iš savo bičiulių ūkininkų ir kalnų dievų, renkančių kvapniausias Kretos žoleles. Oficialus FB puslapis: Graikiškos gėrybės.
Paprastai stovyklos grupę sudaro tik 7 žmonės (esate kviečiami atvykti tiek vieni, tiek su pora). Kita stovykla numatyta 2018 m. gegužės 2-9 dienomis (stovyklos nuoroda FB) ir joje šio straipsnio rašymo metu, 2017 spalio 28 dieną, yra likusios tik 2 vietos. Pirmąsias tris dar pastarosios stovyklos metu rezervavo Storo Pomidoro skaitytojai. Gal taip susitikimą Kretoje..?
Ką valgėme per visą savaitę? Netrukus – istorijos tęsinys, skirtas Kretos virtuvei.
