King & Mouse: kai solidus viskio baras turi solidžią virtuvę

King & Mouse iškaba, žiūrint iš Trakų gatvės

Aš labai mėgstu lankytis naujose vietose ir atrasti naujus skonius. Su King & Mouse man yra panašiai kaip tame posakyje, kad „visur gerai, o namie geriausia“. Taigi eilinį kartą aplankiusi naują barą ar restoraną aš vėl ir vėl grįžtu į King & Mouse, kuriame man kas kartą būna malonu ir jauku pabūti. Su namais nelyginsiu, bet geros savijautos aura ten sklando kas kartą užėjus ir kad ir kiek klaidžiotum po vakarėjantį arba jau visai naktinį Vilnių, visi keliai prasideda arba baigiasi šioje vietoje, Viskio gatvėje:

Iš tikrųjų tai yra jau tik žinynuose egzistuojanti Miesto sienos gatvė, jungianti Trakų ir Klaipėdos gatves Vilniaus senamiestyje. Ir dar ji išpuošta spalvotomis lemputėmis, kurios kiekvieną vakarą sudaro įspūdį, lyg Kalėdos būtų jau netrukus

Nuo pat baro atidarymo prieš pusantrų metų periodiškai jame lankausi, tiesa, niekuomet čia negeriu viskio (o viskis – jų pagrindinis pasididžiavimas ir viskio rūšių čia jie prikaupę turi tiek, kad tik galva sukasi, dairantis po lentynas ir meniu; viskis yra mano Gėlių Dovanotojo gėrimas, kurį jis čia noriai ragauja, ieškodamas naujų aromatų ir vistiek užbaigdamas tuo besilydančiu plastiku atsiduodančiais dūminiais iš Islay salos Škotijoje), užtat beveik kas kartą užsisakau salotų – Cezario su vištiena arba dūminiame viskyje marinuotos lašišos. Šis baras turi labai riebų pliusą jau vien dėl nuolat veikiančios virtuvės (penktadienį ir šeštadienį dirba iki 3 val.), kuri visada ruošia vienodos kokybės maistą ir užsisakęs visuomet žinai, ko tikėtis ir ką gausi. Jokių „šiandien pas mus naujas šefas“, „tiekėjai neatvežė salotų“ ar „žinote, daug užsakymų, virtuvė nespėja“. Su personalu čia apskritai niekada nebuvo ir nėra problemų ir nesusipratimų – už nedidelio, bet gausaus baro nuolat dirba bent du žmonės, o savaitgaliais gali pamatyti ir daugiau. Labai dažnai bare sukinėjasi ir patys baro šeimininkai, kurie nevengia ir už baro pastovėti bei mikliai priimti užsakymus. Kiek žmonių bebūtų, jie visi viską spėja, nes sukasi taip, kad užsakymo neužtrunka sulaukti, ką beišsirinksi. Taip pat personalas apmokytas papasakoti apie bet kurį išsirinktą viskį, moka juos ne tik parduoti, bet ir palyginti tarpusavyje ar rekomenduoti, atsižvelgus į pageidaujančio skonį ir viskių ragavimo patirtį.

Dar man čia patinka tuo, kad esant daugiau žmonių, girdi tik malonų patenkintų klientų klegesį, o lankytojų skaičiui esant mažesniam, fone girdisi gera muzika, labai dažnai klasikinis rokas. Pakankamai garsiai, kad galėtum girdėti žodžius, bet pakankamai tyliai, kad normaliai susikalbėtum su draugais ir artimaisiais.

Kolkas daug žodžių, o dabar galime pereiti prie vaizdų. Žodžiu, King & Mouse turi nedidelį maisto meniu, kuriame yra keletas užkandžių ir keletas salotų. Įdomu tai, kad aš visada užsisakinėju tik du patiekalus (bent pusės meniu neragavau – tiesiog tokie geri mano mėgstamieji, kad aš jų niekaip neatsivalgau): Cezario salotas su vištiena arba dūminiame viskyje marinuotos lašišos salotas. Kad ir kurias beišsirinktumėte, prieš atnešant salotas maloni padavėja visuomet atneš lėkštelę su ciabattos riekelėmis ir vietoje gamintu žolelių (petražolių) sviestu:

Man žolelių sviestas su šviežia duona galėtų būti kad ir pagrindinis patiekalas, jeigu abiejų būtų pakankamai. Šalia su gerai atvėsintu baltuoju vynu gautųsi visa vakarienė ir aš tikrai likčiau patenkinta.  Kartais bevalgant šiame bare pritrūkstu arba duonos, arba sviesto, tai be  jokių antakių kilnojimu mielai papildo lėkštutę ir už tai nepaima nei cento. Viena smulkmena, kas galėtų būti dar geriau su tuo jų sviestu – jis galėtų būti šiek tiek sūdytas, o idealiu atveju galėtų periodiškai keistis sviestukų skonis, pvz. kartais lankytojus džiugintų česnakinis ar koks gaivus rukolų, bazilikų, gal net tų pačių džiovintų pomidorų sviestas. Pagaminimo sudėtingumas nesiskiria, užtat kiek džiugesio nuolatiniam lankytojui. Kita vertus, kaip ir minėjau, gerbiu šią vietą už pastovų pastovios kokybės išlaikymą, dėl kurio yra paaukoti bet kokie meniu eksperimentai. Būtent dėl kūrybiškų šefo idėjų dažnai kenčia geri Vilniaus restoranai, per kelerius metus nučiuožiantys iki nebelankytinų ir sulaukiantys svečių tik iš inercijos, nes „prieš porą metų buvo gerai ir mes čia nuolat valgydavom, visiems patikdavo“. Tos inercijos lietuvaičiams sunku atsisakyti, bet ją dažnai reikia išrauti kaip kokį sugedusį dantį, kurio jau niekas nebeapsiims taisyti.

Ir štai dūminiame viskyje marinuotos lašišos salotos (18 Lt):

Šios salotos visuomet plaukia marinate/padaže, kurį aš irgi visuomet išlaižau iki paskutinio lašo su duonos riekutėmis. Tas užpilas yra toks sodrus ir geras (sojų padažo pagrindu), kad ko gero galėčiau gerti gryną. Avokadai būna visuomet idealiai prinokę, Iceberg salotos vienodai traškios, greipfrutai sultingi, o lašiša – nuostabiai minkšta, gerai išmarinuota, švelni gleivinei, bet pakankamai sodraus skonio. Skrudintų sezamų sėklos puotą užbaigia nelyginant vyšnia ant grietinėlės torto, taigi galutinis skonis yra idealiai subalansuotas. Gaivios salotos lengvesnei vakarienei – sotu, bet neapsunkina skrandžio. Jei tokias gaminčiausi namuose, tai suvalgyčiau kas kartą mažiausiai dvigubą porciją (nes aš mėgstu valgyti XXL dydžio salotų porcijas).

Ne mažiau puikios ir tikrai vienos geriausių Cezario salotų mieste (su vištiena 18 Lt, su lašiša 21 Lt):

Vištiena būna visuomet idealiai iškepta – labai sultinga ir minkšta, maloniai suvilgyta medaus ir garstyčių marinatu. Romėniškos salotos su Cezario padažu čia tokios, kad aš jų be jokio vargo galėčiau vienu prisėdimu suvalgyti nedidelį puodą. Salotos visuomet šviežios, o padažo tiek, kad jas pilnai suvilgytų, tačiau nepaskandintų lėkštėje. Aš gal tik Džiugo sūrio taip nepjaustyčiau, bet valgymo malonumui ir skoniui šiuo atveju tai neturi jokios įtakos. Atskleisiu paslaptį: kai gaunu šias salotas, visuomet sūrį paslepiu po vištiena, kad šis palengva aptirptų, kol dorosiu salotų lapus. Vos sušilęs Džiugas su garuojančia vištiena (ji visuomet būna garuojanti, kai tik atneša į stalą), apvilkta į traškančias romėniškas salotas yra Dievo dovana vilniečiams, už tai, kad jie gyvena šiame gražiame mieste. Dosnus dubuo salotų lengvai apkamšo ir labiausiai išalkusį ir net didžiausią mėsėdį, tokį, kaip mano Gėlių Dovanotojas. Tai yra vienintelė vieta Vilniuje, kurioje jis savo noru godžiai užsisako salotas ir su didžiausiu apetitu sudoroja. Tai yra Komplimentas salotoms.

Aš nežinau, kas šiam viskio barui kūrė meniu (iki šiol nežinau, kokia pavardė šeimininkauja jų kuklioje virtuvėje), bet tas asmuo buvo tikras profesionalas ir aš bučiuoju jam ranką ir siunčiu linkėjimus. Net jei negeriate viskio ar visai nevartojate alkoholio, užeikite atsigerti arbatos ar ginger ale’o ir paragauti salotų.

Jos gali tapti Jūsų mėgstamiausiomis salotomis.