Kacės virtuvėlė: pirmasis Lietuvoje namų restoranas and it’s kicking

Jeigu važiuojate nuo Ukmergės į Kavarską, tai jau pralėkus Kavarsko ženklą, kairėje pusėje, ant Tvenkinio g. ir 120-ojo kelio sankryžos pamatysite Žydrosios žuvies iškabą, vedančią link Kacės virtuvėlės.

Tai buvo keistas šeštadienis. Vos atsikėlusi sunkiai radau save kur padėti ir vis raginau Gėlių Dovanotoją judintis ir sugalvoti, kur mes šiandien važiuosime. Norėjosi desperatiškai iš namų ištrūkti, lyg oras užnuodytas būtų buvęs. Energijos priepuolis mus išvedė į Anykščius. Pasižiūrėjome lietuvon.lt (žemai lenkiuosi projekto autoriui – apie tokį žemėlapį seniai svajojau ir mintyse paburbėdavau, na kaip čia taip dar niekas jo nesukūrė), kad šalia lajų tako, kuris tapo pagrindiniu išvykos tikslu, yra labirintų parkas ir Marijos duona, na o grįžtant bus galima į Kavarską koldūnų.

Kūrėjas sočiai kvatojo, kol mes planus kūrėm (nuojauta sakė, kad nebus viskas taip šauniai, kaip vaizduotė piešė, bet ne gi dėl to namie sėdėsi). Vos už Vilniaus aplinkinių dėka pamatėme, kad lekiam ne tik su vėju ausyse, bet ir su vėju padangoje. Kiek prigesinę entuziazmą pasiekėme lajų tako prieigas, kuriose dar grūdosi maždaug pora šimtų automobilių su tokiais pat naivuoliais („apsiniaukę, visi atostogauja, tuoj lis, negi kas važiuos tų lajų žiūrėti“). Maždaug po 20 minučių sugrįžome į pradžios tašką, pasiekę vietinį lauko kabaką su nepaprastai publikai tikusiu meniu:

Lajų tako restoranas šiandien kviečia.

Pamačius pastarąjį, sukilo tas pats jausmas, kaip ir po tos plačiai pasklidusios nuotraukos, kurioje buvo pavaizduota, kaip yra maitinami Dainų šventės dalyviai, mūsų moksleiviai (sausa prastų grikių košė, batono riekės ir šlapenka, no joke). Apėmė svetimos gėdos jausmas. Labiau ne todėl, kad tai apskritai yra siūloma prie vieno populiariausių Lietuvos objektų, o kad stalai LŪŽTA nuo lankytojų gausos, dezodoranto tvankią vasaros dieną nenaudojantys pilvūzai mielai kemša tas šaldytas nesąmones ir mielai jomis maitina savo vaikus beigi visi kartu džiaugiasi wannabe kokybiška šeimos išvyka. Man labai liūdna, kad 95% tautiečių super mažai dėmesio skiria savo maisto kokybei ir kemša bile pajiest ir pigei. Skauda matyti ir žinoti, kad tai dar ilgai nepasikeis.

Nuvykus į netoliese esantį Labirintų parką pasijutome peraugusiais, nes jeigu tu jau pasiekei dviženklį skaičių metuose, tau ten nebėra ko važiuoti. Užtat ponia Marija mus pasitiko su šviežutėliu Napoleonu, meduoliais, sausainiais ir duonomis (Slėnio g. 18, Anykščiai):

www.marijosduona.lt

Ponios Marijos keptas Napoleonas su juodųjų serbentų uogiene ir plikytu kremu. Puikus, rekomenduoju, o būnant netoliese privaloma aplankyti.

Na bent jau Napoleoną namo vežamės. Beliko koldūnų ir atgal į Vilnių, tik o tu rupūže, Kavarsko koldūninėj vyksta private party ir beliko duris pabučiuoti. Kad Anykščiuose vietų kur pavalgyti vis dar nėra, mes žinome ir nuolat apie tai girdime. Priskambinėjom keletui pakeliui esančių vietų (taip nesinorėjo grįžti valgyti į Vilnių) ir supratom, kad tik pats Kūrėjas mums tegali savo pirštu pamoti, kur mums reikia važiuoti. Numetėm telefonus ir pasidavėm likimo sėkmei, gal pakeliui kažką rasim.

Kol dėjau ragelį po paskutinio nuviliančio pokalbio, Gyvenimo Draugas pakelėj pamatė Kacės virtuvėlės iškabą ir entuziaztingai suriko „Važiuojam pas Kacę, kad ir rūkytų žuvų ****!“ Rūkytų žuvų mes vartojam maždaug kartą du metuose, bet dabar gi jau žaidžia principas, kad reikia pavalgyti, kur dar nebuvome ir kad tai nebūtų Vilniuje.

Vaizdas važiuojant į Kavarsko pusę.

Per žvyrkelius ir laukus nudardėję 3 km nesunkiai radome, ko ieškoję – namų kiemo vidury, šeimininkų Jurgitos ir Arūno įkurtą namų restoraną. Vos įžengus į teritoriją mane užplūdo tokia emocijų gausybė ir klausimų lavina, kad teko labai pasistengti neišgąsdinti aplinkinių overly gyvais šūkčiojimais ir aikčiojimais.

Čia gyvena šeimininkai, o po dešine esančiame namuke yra jų virtuvė.

„O tai čia jie ir gyvena, ir dar svečius valgydina?“

„O tai kodėl aš anksčiau apie juos nieko nežinojau ir negirdėjau?“

„O jų čia pirmas restoranas ar čia kokie seni restoranininkai įsikūrė?“

„O tai negi daugiau Lietuvoje nėra tokių vietų?“

„O kodėl Lietuvoje daugiau nėra tokių vietų?“

„O kaip čia jie sugeba tiekti šviežias jūros gėrybės vidury nowhere?“

„O čia tikrai mums galima užeiti, neišvarys?“

„O čia kažkaip viskas labai vilnietiška, gal šeimininkai iš Vilniaus?“

„Wow, o aš galiu tiesiog VISKĄ fotografuoti, nesupyks?“

Maždaug tokie klausimai, ištarti mintyse, per pimas pusantros minutės. Praleidome arti trijų valandų, tad patys pabandykite apskaičiuoti emocinės įtampos svorį.

Lauko terasoje telpa du staliukai.

Dar vienas stalas kiek atokiau.

Meniu – daugiau nei įspūdingas, žinant, kad esame vidury Lietuvos kaimo (Girelėje). Kainos yra didesnės nei vietose, į kurias paprastai einame Vilniuje pavalgyti, ingredientai brangūs, todėl čia tiesiog privalo būti labai gerai. Jausmas dėl to, kaip mums pasisekė, buvo panašus, kaip Nidos Varnoje meniu pamačius, tik dar kokius 15 kartų stipresnis. Nes kol maitinsimės, klausysimės tylos, kurios niekada nebūna Vilniuje net namuose (24/7 praviri langai), o akys gers unikalų aplinkos grožį iš gausybės senovinių rakandų, paprastutės lietuviškos gamtos ir šeiminkų rankomis sukurtų dirbinių.

Restorano meniu. Visi patiekalai gaminami tik klientui užsisakius.

Desertų meniu. Gaila, šįkart jie tiesiog nebūtų tilpę. Priežastis antram apsilankymui.

FB pasiskelbusi, kad va, į kokią šaunią vietą pakliuvom ir kaip čia dabar vakarosim, sulaukiau komentarų, maždaug, „kainos kaip pas Praspaliauską, vaizdas kaip aludėje“. Ehei, žmonės, išsiryškinam visiems laikams, apie ką yra mano blogas, kad atsirinktumėte, ar jis yra Jums, nes jis nėra kiekvienam (žr. aukščiau rašytą sakinį apie 95% lietuvių). Pagrindinė ir vienintelė taisyklė: ieškau GERO MAISTO ir rašau apie GERĄ MAISTĄ. Jeigu kažkas gamina blogą maistą, nors skelbiasi kaip apie gerą, tai aš apie tai irgi parašysiu. Man baltų staltiesių nereikia. Jos gali būti, bet nėra privalomos. Visų pirma yra lėkštės turinys. Aptarnavimas ir aplinka yra antra.

Kokia čia aplinka? Vienareikšmiškai – meniška. Kilo noras rašyti „meniška netvarka“, bet gi ne, čia nėra netvarkinga, purvina, šiukšlina ar kaip kitaip negatyvu. Šeiminkai čia dar ir kaip tvarkosi. Restorano erdvė dar ir kokia švari, net norėdamas neprikibsi. Čia nesigano karvės ir kiaulių mėšlo krūvų nematyti, tad tai yra kultūringas kaimas, be gyvulių, o tik su katinu ir šunimi, kurie periodiškai pasisveikina su lankytojais ir kartais duodasi pasiglostomi. Man yra gera matyti suodiną iki pusės šeimininkų sūnelį, įsibridusį su traktorium į tą vienintelę balą kieme, kurio tėvai periodiškai geranoriškai paprašo „tik neišsitepk, gerai?“. Basos ir žemėtos jo pėdutės palaimingai nešioja per Vaikystę, nors visai šalia ir gan intensyviai verda Suaugusiųjų gyvenimas.

Restorano ir namų kiemo aplinka.

Restorano ir namų kiemo aplinka.

Žuvų rūklyklos ir baro fragmentas.

Šeimininkas Arūnas, gyvenime dirbantis LNK televizijoje, medinėje rūkykloje rūko žuvis. Tiesa, dėl Veterinarinės reikalavimų, tai nėra pas mus pagautos žuvys. Jas perka šaldytas ir neišdorotas, po to sutvarko jas patys.

Gėlytės.

Išaugtos.

Braškės supynės.

Gali pasiraškyt rozmarino lapelių, nenulipdamas nuo kėdės.

Kad nuo gerumo nebūtų per saldu, norėtųsi ne lauko tualeto. Turiu stiprų ryšį su miesto vandentiekiu.

Kacė.

Pradėkime apie maistą. Šeimininkai virtuvėje sukasi tryse ir viską ruošia tik klientui užsisakius. Užsisakėme po sriubą, krevečių ir elnienos steiką. Pirmai pradžiai iš virtuvės gavome komplimentų: naminės pečiuje keptos duonos, marinuotų alyvuogių ir žalumynų sūdyto sviesto:

Jeigu nori pavergti mano širdį, atnešk man šviežiai keptos duonos su sūdytu žolelių sviestu.

Maisto reikia palaukti, mes ir niekur neskubame. Sriubos atkeliauja aliuminio puodukuose su dangčiu ir samčiu. Pats įsipilk, kiek nori į plačią sriubos lėkštę. Šeimininkai dar siūlė duonos atnešti, tokios pat šviežios, iš pečiaus, bet kur tiek tilps mums. Aš aišku mielai, bet mieliau sutalpinsiu visas krevetes.

Elnienos sriuba su daug visokių daržovių ir grietinėle (9€). Bulvių, sako, vartoja mažai ir labiau balsuoja už gryną skonį. Jeigu žuvis, tai žuvis. Jeigu mėsa, tai mėsa.

Elnienos sriuba lėkštėje.

Sodrioji šamienė (7€). Šeimininkė, gyvenime esanti smėlio dailininkė, pasakojo, kad perkando šamą ir išmoko jį taip paruošti, kad žuvimi galima būtų didžiuotis ir tai nebūtų dumblo skonio. Sultinys iš šviežio šamo, gardintas jų pačių rūkytu, labai sodriu šamu.

Kas dėl manęs, tai jau kaip ir jaučiausi pavalgiusi. Kol nepamačiau krevečių, dar vieno Šeimininkės Jurgitos pasididžiavimo. Krevetes jie kepa „storas ir su česnakais“ (kaip priklauso, žodžiu). Šalia krevečių ne mažiau skaniai valgosi tas jų česnakinis krevečių skonio aliejus, kuriame jos kepė. Visuomet išlaižau iki paskutinio lašo su šalia patiekiama duona. Jaučiausi kaip Ispanijoje, o Ispanijoje man labai gera būti:

Firminės krevetės (9€) su čili siūlais ir kalendromis. Nuo-sta-biai, ačiū Jums labai.

Krevetės yra mano labai didelė silpnybė.

Gėlių Dovanotojas save apsidovanojo elnienos steiku ir liko labai patenkintas. Sakė, kaip elnienos kumpiui, tai čia nuostabiai minkšta mėsytė. Man labai patiko šalia patiektos ant griliaus degintos šparaginės pupelės ir naminė slyvų uogienė su čili (jos nuotraukoje nėra, o šeimininkai mielai pasiūlė jos atnešti dar. Sukapojau su šaukšteliu iš indelio nelyg kokius ledus):

Elnienos steikas (18€) su visu kuo. Lekštėje beveik vaivorykštė.

Tai buvo ypač maloniai praleistos arti trijų valandų. Jau nekantrauju sugrįžti ir esu tikra, kad vakar viskas mums kelionėje klojosi taip, kaip klojosi, kad atsidurtumėme būtent čia, pas Kacę. Beje, Kacės virtuvėlės pavadinimą sugalvojo šeimininkų sūnus.

Šis restoranas nėra vertas, kas užsuktumėte pakeliui, grįždami namo iš kažkur. Šitas restoranas yra vertas atvažiuoti specialiai iš Vilniaus vien dėl jo paties. Dėl aplinkos, dėl maisto, dėl šeimininkų svetingumo, dėl auros, dėl tylos, dėl svajonės apie brandesnę kulinarinę Lietuvą. Kurkite, mielieji, namų restoranus, taip išdidžiai ir drąsiai, kaip tai padarė Jurgita su Arūnu. Mums labai reikia tokių vietų. Kuo prastenis Lietuvos kaimas nuo Ispanijos kaimų? Gaminti mes mokam, šeimininkauti ir svečius priimti, taip pat. Tad tik dalinkimės tuo savo svetingumu su atvykėliais. Kiekvienas svečias yra dovana nuo Kūrėjo. Kuo dažniau svečių turime, tuo turtingesni esame. O jeigu dar restoraną įkurtumėt, patys suprantate.

Kacė Jūsų laukia Girelės kaime, Anykščių rajone.

Noriu tokios vėtrungės.