Jurgis ir drakonas: tokios turi būti picos

Aš noriu stipriai pasidžiaugti – pagaliau ir aš paragavau Tomo Nicholsono picų, kurias jis pats ir jo komanda kepa po „Jurgio ir drakono“ vardu. Žinote tokią ponią Beatą, kuri rašo kulinarinį blogą ir leidžia best selleriais tampančias kulnarines knygas? Tai Tomas yra jos vyras. Prieš metus grįžę (kas grįžo, o kas atvažiavo) gyventi į Lietuvą, o su savo kulinariais projektais duodasi taip, kad tik spėk sekti naujienas ir viską pats išbandyti. Kol Beata rašė knygas ir savo blogą, jos vyras mokėsi picų kepimo amato Neapolyje. Įsigijo mobilią picų kepimo krosnį, atsivežė kolegų iš Italijos, dar daugiau – itališkų maisto produktų, be kurių pica nebus pica, ir pradėjo veikti. Jurgio ir drakono picos vaidenasi bent kelis kartus per mėnesį įvairiuose taškuose visoje šalyje. Ir valgantieji vis dar laukia po 40 minučių eilėje, jei prireikia. Nes jei nelauksi, eilėje atsiras toks, kuris lauks, ir suvalgys tavo picą už tave. Dar galima eiti valgyti blogų tešlos padelių tinklinėse Lietuvos picerijose ar (dar blogiau) ne itališkos virtuvės restoranuose, kurie greta picų gali pasiūlyti ir šaltibarščių, ir kugelio, ir silkės pataluose, jei panorėsite.

Jūsų teisė rinktis. Aš renkuosi teisingai – bičiulės paraginta nusiperku bilietą iš anksto (šįkart buvo 65 Lt, jeigu ką) ir su draugų kompanija keliaujame į Valakampius – vieną iš pirmų be galo saulėtų ir šiltų pavasario penktadienių, kuomet atrodo, kad geriau jau tiesiog negalėtų būti, atsižvelgiant į laiką, vietą ir vakaro programą.

Jurgio ir drakono komanda surengė real pizza party, kaip patys sakė. Žmonės čia (į Valakampius – undergrounde po judriomis Vilniaus gatvėmis esančią miesto dalį, kurios gyventojai dažnai pasižymi ypač didelėmis pajamomis ir statosi fantastiškus namus ant pat Neries kranto) atvažiavo iš anksto pervedę vakaro mokestį organizatoriams. Į bilieto kainą įeina: 2 gėrimai (alus, vynas, mineralinis vanduo, sultys) ir neribotas kiekis picų ir deserto. Sakau neribotas, nes picas kepė tol, kol buvo eilėje jų laukiančių, o brownių tebuvo suvalgyta gal tik arti pusė blėkos – tokios picos jau savaime kaip desertas.

Renginys vyko vieno (buvusio?) restorano apylinkėse: mediniame name dalino gėrimus, o šalia vakaro svečiai taisėsi kas prie staliukų lauke, kas ant pledų ant švariai nupjautos žolės, miško papėdėje. Aš ten mačiau ir poną Užkalnį su ponia, tai visiems pranešu, kad jie rinkosi pledą ir sėdėjo ant žolės kaip kokie visai paprasti žmonės. Matomai per vėlai atvyko į vakarą, nes staliukų buvo tikrai nedaug ir visiems neužteko. Mes kadangi atvykome ~20min prieš renginį, tai visi šeši gavome patogiai atsisėsti strateginėje vietoje.

Kiekvienas vakaro dalyvis gavo po bilietą, prie kurio prisegti kuponiukai buvo skirti gėrimams. Mūsų kompanija prie panašaus maisto mėgsta alų, tad juo tą vakarą ir vaišinomės:

Keturių rūšių lietuviškas alus. Iš visų šių man labiausiai patiko Dundulio daryklos „Humulupu IPA“, kurio neišpasakytas kartumas tiko mano skrandžiui, o kelių rūšių ypač kvapūs apyniai meiliai glostė nosį ir malonino skonio receptorius. Vakaro eigoje atrodė, kad šis alus mažiausiai patiko iškylautojams – jis buvo paskiausiai išgertas, kaip man bičiuliai aiškino, dėl jo kartumo. Nors buvau šį alų jau ragavusi anksčiau, pernelyg didelis jo kartumas man neužstrigo ir privertė iš naujo permąstyti, kodėl aš taip nemėgstu stout tipo alaus – Guinness ir panašių gėrimų. Atrodo, ne kartumas juose kaltas, kaip būdavau įsitikinusi iki tol.

Kol bandėme lietuviškus alus, Tomas Nicholsonas ir jo komanda pradėjo kepti ir tiekti picas, praktiškai lygiai septintą, kuomet ir buvo oficiali vakaro pradžia. Kas drovėjosi nuo prekystalio griebti pirmąsias picas, ėjo valgyti salotų, kurių visas baras buvo atviras visiems norintiems. Kol tik buvo ką valgyti. Atrodo, neprireikė nei dviejų valandų, kad susirinkusieji išvalgytų šviežutėlius žalumynus su dar puikesniais padažais. Tas geltonasis, tiksliai su medumi ir garstyčiomis, taip mane pakerėjo, kad per vakarą, greta picų, ištaškiau du dubenis salotų, gausiai užpiltų tuo padažu. Na kaip skanu buvo. Ausys linksėjo visai kompanijai:

Kol vieni kompanijos nariai traškino salotas, kiti stojo į eilę prie picų. Jų per vakarą buvo patiekiamos net penkios ir mes visų jų paragavome. Paskui bandėme skaičiuoti, kiek jų galėjo būti ant mūsų stalo, tai nusprendėme, kad kiekvienas gavo mažiausiai po dvi. Valgėme tol, kol plyšo ne tik skruostai, bet ir skrandžiai, ir kol darėsi sunku kvėpuoti – na gi taip skaniai buvo!

Jurgio ir drakono pickepiai ruošia puotą iškylautojams:

Mes nešėmės prie stalo tik tas picas, kurios dar niekieno nebuvo paliestos, ir tiesiai iš krosnies atsidurdavo mūsų nekantriųjų rankose. Buvo nemažai valgytojų, kurie tenkinosi atsiriekę vieną ar kitą gabalėlį kiekvienos picos, tačiau mums tokie žaidimai nepasirodė verti lėto skrandžio kankinimo. Jei jau valgyti, tai valgyti daug ir greitai – tokia buvo pagrindinė vakaro taisyklė.

Čia užfiksuota ta menka sekundės dalis, per kurią picos padėklas likdavo tuščias ir guosdavosi tik dar žiauresnio likimo belaukiančiam kepimo popieriui, kuris dar vakaro metu keliavo tiesiai į šiukšlines. Tuo tarpu mediniai padėklai su picomis vėl tiesdavo savo ilgas rankenas išalkusiems poilsiautojams.

Vakaro metu mes valgėme šias picas ir fokiačijas. Buffala Margherita:

Meaty:

Pineapple:

Vakaro pažiba – Nduja su tepama aštria dešra, tokiu pat pavadinimu:

Grožis? Grožis.

Pirmą kartą valgiau tokias picas. Pirmą kartą ragavu tokį padą – vietomis vos traškus, toks labiau šilkinis ir maloniai saldus. Tik kietagrūdžiai kviečiai (ital. semola, angl. durum, vok. hartweizen) turi tą fainą saldumą, kurio su niekuo nesumaišysi. Jau kelerius metus valgau ko gero vien itališkus makaronus, kurie visuomet būna pagaminti iš ekologiškai užaugintų kietagrūdžių kviečių. Sakykite, ką norite, skonio skirtumas yra nerealus, kai palygini su įprastomis makaronų versijomis prekybcentriuose, kurių kilogramo kaina būna iki 12 litų (kalba eina apie kvietinius makaronus be kiaušinių). Tai štai ir šiose Jurgio ir drakono picose justi tas tikras kokybiškas saldumas, kokio niekuomet neturės ir patys geriausi Lietuvoje užauginti kviečiai. Tiesiog pas mus tokie neauga, klimatas ne tas, tad ir nereikia čia pykti.

Prieš savaitę rašiau apie kitokias picas, keptas vienoje Vilniaus itališkoje tavernoje, kurios picas, kaip dabar jau suprantu, ne be reikalo pavadinau picos pyragu ar paplotėliu. Na nėra neapolietiškom picom būdingas toks nepaprastas purumas. Ne tik forma, bet ir skonis visai ne tas. Buon Giorno džiaugiasi, gamindami picų padus iš kietagrūdžių kviečių miltų, tačiau kažkur savo recepte yra įvėlę klaidą. Na ne tokios picos būna ir viskas.

Kalbant apie sūrį, Jurgis ir drakonas didžiuojasi, kad gamina išskirtinai tik su buivolės mocarela – jos skonis yra nelyginamai didesnėje Dievo palaimoje nei kad iš pasterizuoto karvės pieno mūsų šalyje gaminami balti kamuolėliai su panašiu pavadinimu. Buivolių mocarela yra nepaprastai švelnaus lengvumo ir tirpsta burnoje nelyginant kokybiškas šokoladas. Net kramtyti nereikia.

Mūsų kompanijai labai patiko itališka mėsa, pasirinkta kaip picų priedas. Ypač sužavėjo nduja, kurios viliojantis aštrumas kuteno liežuvį, tačiau neplikė lietuviško gomurio. Fantastiškai aromatinga tepama dešra užkūrė pirtelę skrandyje ir tie pirmieji blėstančio pavasario vakaro spinduliai atrodo šildė dar intensyviau.

Aš neturiu priekaištų picoms, iš kurių tik su tunu pasirodė mažiau verta lyrinio apdainavimo. Konservuotas tunas buvo prastas ir neskaniai kontrastavo su saldžiu picos padu. Užtat tik grilintas šviežias ir labai prinokęs ananasas ant tos picos žavėjo ir maloniai priminė, kad vasara jau čia pat.

Kai jau skrandis iškėlė baltą vėliavą, o nagučiai nebesirietė į picų stalą, atėjo laikas paragauti deserto – pačios ponios Nicholson keptą alyvuogių aliejaus brownie su graikišku jogurtu ir aviečių padažu:

Neabejotinai lėkštės žvaigždė buvo purus jogurtas, išsuktas su burbonine vanile ir šlaku citrinų sulčių, taip maloniai atgaivinęs po sotaus vakaro įvado. Ir aviečių coolie buvo tikrai puikus – man patinka viskas, kas susiję su avietėmis. Kai vaikystėje su tėvais važiuodavome pas mano senelius į Kretingą, tai visuomet būdavo rugpjūčio pabaiga, kurią močiutė savo sode skindavo avietes kartu su visomis šakelėmis ir lapais, ir džiovindavo paskui jas tame kambaryje, kuriame mes su tėvais miegodavome. Tas saulėtas džiūstančių aviečių kvapas yra vienas iš stipriausių mano puikios vaikystės atsiminimų, taigi avietės man visuomet asocijuojasi su tuo, kas gražu, kas gera, kas su meile ir jauku.

Užtat šakute kabinant brownie teko surimtėti, mat stebuklo ne tik kad neišvydau, bet ir brownie nepavadinčiau net ir vidutinišku. Nepyk Beata, bet šįkart nepavyko. Visiems pasitaiko, man irgi kartais nepavyksta tokie, atrodo labai paprastai pagaminami patiekalai. Buvo sausa, sprangu ir trūko saldumo (nors be jo galėčiau ir apsieiti, jeigu brownie būtų maloniai drėgnas), kuris kontrastuotų su jogurto ir aviečių rūgštele. Jeigu tai būtų desertas iš vien tik to puraus jogurto, užpilto aviečių padažu, sakyčiau liuks, toks ir turėtų būti desertas po ypač kaloringos vakarienės. Bet va, kur buvęs, kur nebuvęs, į lėkštę įšoko tas piktas sausuolis ir taip ir stengėsi valgio metu užkabinti kokią jautresnę stygą gomury. Po nuoširdžių bandymų prisijaukiti desertą, brownie teko palikti lėkštėje ir tikėtis daugiau jo niekad ten nebesutikti.

Kiti malonūs vakaro akcentai – nepriekaištingai sutvarkyta ir labai jauki aplinka (šviežiai nupjauta žolė matyt kitokios nuotaikos sukurti ir negalėtų), gausus ir malonus aptarnaujantis personalas bei ypač vakarui tinkanti muzika. Aš nežinau, kas buvo DJ, bet jis muziką parinko tokią, kad tobuliau nei aš nebūčiau, o apie gerą muziką aš išmanau ne mažiau nei apie puikų maistą. Ačiū jam ir jo tobulam playlistui.

Ačiū Jurgiui ir drakonui už superinį laiką ir tikrai sakau, kad ateisime ir vėl. O visiems linkiu kantrybės – kol bus laukiančių savo picos 40 minučių (stovint gyvoje eilėje ant savo nuosavų kojų po darbo savaitės), tol bus ir tokių puikių picų. Aš – lauksiu, o ar lauksite Jūs?