Įspūdžiai iš Gruzijos: Tbilisi, III dalis

Paskutinę dieną Batumi aplankėme botanikos sodą, kuris skaičiuoja jau antrą šimtmetį ir ypač užburia nuostabiais vaizdais į pakrantę. Man tas turkio spalvos jūros ir tropikų žalios derinys – absoliučiai gražiausios gamtos spalvos. Ir nors Juodoji jūra nuo kranto visai neatrodo tokia smaragdinė, visgi iš aukščiau jos spalva tikrai spaudžia širdį ir maloniai kutena pilvą – aš esu jautri estetė ir mane ypač jaudina gamtos ir aplinkos grožis, kurį pastebiu kiekviename žingsnyje. Elementariai išėjus pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį ar važiuojant autostrada Kaunas-Klaipėda aš pamatysiu visus žaliuojančius medžius, svaigsiu žydinčių pievų spalvose ir ant šaligatvio pastebėsiu kiekvieną krentantį šešėlį ar miesto žibintą, svajingai besisupantį vėjyje. Man kartais net nesmagu dėl šitos savo savybės, nes tas nuolatinis gerėjimasis aplinka dažnai išsprūsta susižavėjimo kupinais šūksniais, kurie stebina ir labai dažnai glumina mano kompaniją. Nuoširdžiai nuolat turiu save tvardyti, kad iš tos laimės nenusprogčiau, pamačiusi „kaip mielai per gatvę bėga kačiukas“. Tokia jau aš.

Iš Batumio nusigauti į Tbilisį yra labai patogu ir praktiška naktiniu traukiniu, stojančiu kiekviename kaime, užtat važiuojančiu patogias aštuonias valandas visą naktį. Miegama vieta dviviečiame kupė atsiėjo 40 larių (60 litų). Saldžių sapnų gal ten ir nesulauksi, bet gerai nusnausti ir daugiau mažiau pailsėti tikrai įmanoma.

Prieš pat vėlyvą kelionę dar užsukome į labai gerą, vieną geriausių Gruzijoje lankytų, restoranų, kurio pavadinimo aš ir vėl nežinau, nes neužsirašiau (what was I thinking?). Užtat žinau ir atsimenu, kad jis yra priešingoje pusėje nei naktinio traukinio į Tbilisį stotis, ir yra įsikūręs didingame pastate, primenančiame pilies mūrus. Viduje jie turi stebuklingą kiemelį, idealiai sutvarkyta aplinka, tobulu maistu ir labai maloniu aptarnavimu – vienas iš vyresniųjų padavėjų, o gal net ir restorano administratorių, maloniai aiškino apie patiekalus suprantama anglų kalba. Man, nekalbančiai rusiškai, tai buvo atgaiva sielai, o šalia pamatyti amerikiečių klegesy paskendę staliukai suteikė vilties, kad čia tikrai bus taip gerai, kaip atrodo. Ir buvo.

Adjab-sandali

Nuotraukoje matomas keptų daržovių troškinys yra vienas maloniausių prisiminimų iš Gruzijos, maisto atžvilgiu. Tai yra absoliučiai mano maistas – ypač ryškaus skonio keptos ir patroškintos daržovės, kurios tokios sodrios, kad nuo jų pilnai sočiai pavalgai, nebenorėdamas nieko papildomai. Aš tokius dubenėlius galėčiau valgyti mažiausiai du kartus per dieną – tiek šaltus, tiek karštus. Idealu su šviežia gruziniška duona, mėsėdžiai adjab-sandalį valgė ir kaip garnyrą prie savo keptų vištų ir kiaulienos. Iš esmės tai yra patiekalas, paruoštas iš balkažanų, pomidorų, paprikų, svogūnų ir žalumynų – viskas šviežiai skinta ir auga kiekviename gruziniškame darže ir parduodama ant kas antro prekystalio.

Kharcho

Atskira odė – tradicinei gruziniškai kharcho sriubai, kuri buvo neįtikėtinai sodri ir tiršta, pagaminta su gausybe graikinių riešutų, suteikusių jai tokį rimtą svorį ir konsistenciją. Lietuviška charčio versija dažnai gaminama su konservuota pomidorų tyre, o jos skonis yra gerokai nutolęs nuo šios sriubos varianto su riešutais. Kiekvienas Gruzijos regionas turi savo kharcho versiją (tarp kurių yra ir tų pomidorinių) ir mums labai pasisekė, kad paragavome šios riešutinės. Niekada nebūčiau sugalvojusi, kad sriubą galima virti su riešutais, todėl man ypač smagu dėl šio naujo skonio. Dar daugiau, paprastuoju būdu paruoštoje kharcho jausis rūgštis iš acto arba tos pačios konservuotų pomidorų skardinės, tuo tarpu siekiant sodresnio skonio ir aromato gruzinai į sriubos puodą krauna geltonųjų slyvučių tyrę. Geltoniosios slyvos apskritai čia labai populiarios ir vartojamos daugelyje patiekalų; prie daugelio iš jų gruzinai tiekia tkemali padažą, pagamintą iš geltonųjų slyvučių, kuriomis pažymėti ir mūsų sodų bei kaimų kontūrai, tačiau atrodo, dažniau joms tenkantis likimas būna rūstus ir baigiasi po automobilių ratais. Na, gal dar kokia daugiau sentimentų turinti teta ar močiutė verda geltonųjų slyvaičių kompotą, kurio skoni žino visi, bet kas paskutinį kartą jo ragavo? Atrodo, gruzinai šias slyvaites išteisina ir verčia naujai atrasti pamirštą seną gerą.

Tbilisi

Ankstyvą rytą, dar tik po septintos, atvykome į Tbilisį – dar tokį visą apsimiegojusį, nes metro dar nedirba, o daugelis ofisų, kaip netrukus sužinojome, darbą pradeda tik apie dešimtą valandą. Skubančių žmonių nedaug, bet saulė jau galanda nagučius ir žada labai karštą dieną, gerokai virš 30 laipsnių. Kalnų papėdėje esantį Tbilisio senamiestį visą dieną degina karšti saulės spinduliai, o mūsų kompanija taip ir vaikšto nuo šešėlio, iki šešėlio, vis perbraukdama per saulės spindulius, nelyginant iki raudonio įkaitusius ašmenis.

Tbilisis man kažkuo primena Vilnių (ne tik tais raudonais stogais), bet man visi miestai ką nors primena, ką jau esu mačiusi ir pažįstu. Galbūt ta laisvės dvasia ar įkaitusio asfalto kvapas senamiestyje – manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad esu Vilniuje, tik galbūt prieš gerus 15 metų. Nes Tbilisis irgi labai gražus, tik skurdo ir netvarkos čia gerokai daugiau nei pas mus – ir taip sakau atsižvelgdama į tai, jog Tbilisis, lyginant su tuo, ką mačiau per savaitės trukmės kelionę, atrodė netgi ganėtinai prašmtanus miestas, neabejotinai turintis turtingą istoriją, kuri vietomis puošia ir išdidžiai švyti kaip didžiausias deimantas, kita vertus, kaip išdidi, bet likimo nuskriausta mama, bandanti po savo suplyšusiu sijonu priglausti visus savo lietaus išsigandusius vaikus. Ne be reikalo Tbilisio simbolis – didžiulė akmeninė skulptūra Mama Gruzija, vienoje rankoje laikanti vyno taurę, kaip svetingumo simbolį, kita ranka pasiruošusi gintis ir laikanti kardą:

Teko nemažai girdėti apie tai, kad jeigu norite išvysti kiek įmanomai autentišką Tbilisį, važiuokite ten nieko negaišdami. Nors miestui iki Vakarų Europos (ar bent jau iki Vilniaus) yra kaip rankomis iki Kinijos, o jeigu įvardijant laiko atžvilgiu – maždaug geri 15-20 metų, tačiau vis dėl to labiausiai apleistos senamiesčio gatvės čia sparčiai (kiek spartumas įmanomas Gruzijos ekonomikos sąlygomis) taisosi, puošiasi, tvarkingėja ir su laiku tų apšepusių, nutriušiusių varganų vaizdų gerokai sumažės.

Mane ypač glumino netikėtas kontrastas ir kone paradoksas, kad gražiausiose Tbilisio senamiesčio gatvelėse, nuo kurių visas miestas atsiveria puikiu vaizdu, tarsi terasoje, gyvenimas verda pats skurdžiausias ir vargingiausias. Jeigu Vilniuje, Lisabonoje ar Ciuriche miesto terasoje, palei upę, gyvena patys turtingiausi miesto piliečiai, į kurių namus iš kito kranto yra malonu pažiūrėti ir lengvai pasvajoti, kaip gera būtų gyventi tokioje vietoje, tai Tbilisyje – avirkščiai. Senamiesčio užkaboriuose slepiasi ne visuomenės elitas, o prastuomenė, vargiai sudurianti galą su galu, neaišku kuo besiverčianti ir gyvenanti pačiose didžiausiose lūšnose, nelyginant Vilniaus Kalvarijų turgaus ir Moksleivių rūmų prieigose, kuriose nenorėtum pasiklysti vienas net ir pačiu skaisčiausiu dienos metu. Tbilisis, nepaisant dažno skurdaus vaizdo, yra vienas saugiausių miestų Europoje ir tas saugumo jausmas tikrai maloniai lydi per visus pasivaikščiojimus.

Kuo aukščiau į kalną, tuo daugiau vargo ir abejingo liūdesio kupinų akių:

Ir vis dėlto Tbilisis yra žavus, ir, tikiu, net ir juodžiausiuose istoriniuose prisiminimuose glūdi pati didžiausia viltis, tarsi blausi spingsulė iš juodo tunelio:

Tbilisiui dedikuoju nuolat jam dedikuojamą Ray Charles muzikinį kūrinį „Georgia on My Mind„.

Anksčiau rašiau:

Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumi, I dalis.

Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumi, II dalis.

To be continued.