Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumi, I dalis

Puikieji khinkali neabejotinai sudaro didelę dalį Gruzijos žavesio. Šalia rikiuojasi ąsočiai gruziniško vyno, didžiausi pasaulyje khachapuri, kalnuose besiganančios avys ir ta kaitri kaitri saulė, maloniai glostanti ištrūkus iš vėsios lietuviškos vasaros. Aš ką tik grįžau iš ten ir noriu dar sugrįžti. Bet aš turbūt visur noriu sugrįžti, kur jau buvau – aš nežinau, kas yra geriau, kelionės ar puikus maistas. Turbūt puikus maistas keliaujant. Pristatau savo pirmąjį įrašą apie praėjusios savaitės atostogas.

Pradėkime nuo Batumi – didžiausio Gruzijos kurorto, intensyviai reklamuojamo ir visaip kaip populiarinamo Gruzijai draugiškose šalyse. Tai ir pagrindinis šalies uostas, ir antrąja vadinama sostinė, ir savo oro uostą turi. Vos ~35 km nuo Turkijos sienos – tad Jūs tik įsivaizduokite, kas dedasi kurortiniame mieste, į kurį atvyksta labiau pasiutę turkai, pasiilgę svaigių gėrimų ir moterų meilės. Batumi apsirūpinęs ir tenkina visus keliautojų įgeidžius. Krūvos lošimo namų, aistringų masažuotojų, milijonai nakvynės ir puikaus, puikaus maisto opcijų. Vienas iš didžiausių dabartinių šalies privalumų – puikios kainos. Net ir lietuviams ten pigu ir įperkama. Rūbų, batų ir panašių šmutkių ten nenusipirksi, nes nelabai yra ko pirkti, užtat pigiai apsistoti ir prisikimšti pilvus šviežutėlių patiekalų – nėra kas veikti.

Atskridome iš Vilniaus į Kutaisi su Wizzair (bilietai prasideda nuo ~300 Lt į abi puses net ir sezono metu) ir tuoj pat persėdome į mikriuką, vežantį tiesiai į Batumi (180 km atstumas atsiėjo apie 23 Lt). Dvivietis kambarys vietiniame hostelyje – 70 Lt, o iki miesto centro su vietos taxi dar mokėjome ~12 Lt. Mūsų šešių asmenų kompanija be jokio vargo tilpo į paprastą taxi automobilį – vairuotojas buvo pasirengęs priimti tiek, kiek reikia, kad tik mums patiems patogu. Taip ir važinėjome tris dienas septyniese – policijai tokie dalykai neatrodė verti dėmesio. Apie gruziniškas KET ir vairavimo ypatumus būtų galima parašyti atskirą straipsnį, o štai kelios pagrindinės taisyklės:

1) greitis neribojamas. Važiuoji taip greitai, kaip sugebi suvaldyti automobilį;

2) jei reikia aplenkti posūkyje, aplenki posūkyje;

3) jei vairuodamas pamatai savo pažįstamą/kolegą/panašaus automobilio vairuotoją – supypsi bent du kartus;

4) jei lenki automobilį – supypsi;

5) jei priešais tave nusileidžia šlagbaumas, liepiantis sustoti prešais geležinkelio liniją – šlagbaumą apvažiuoji ir sustabdai traukinį. Prireikus apvažiuoji bestojantį traukinį.

Įsėdus į taxi su vairuotoju iškart reikia susitarti kainą, nes atvažiavus į vietą tikrai pareikalaus daugiau nei įprastai turėtum susimokėti. Kuras čia pigus, tad ir susisiekimas nekainuoja daug, tačiau reikia likti budriems ir nepermokėti. Jeigu Vilniuje 10 km su taxi nuvažiuosi už 25 Lt, tai Gruzijoje tai gali nekainuoti ir 8 Lt.

Ir štai jau sėdime taxi, prašome vairuotojo nuvežti mus kur nors skaniai pavalgyti vietos patiekalų, prašome gero restorano. Taxistai čia paprastai žino viską, ir kur pavalgyti, ir kur pernakvoti. Jeigu tik paklausi dėl nakvynės, tuoj suroganizuos savo penktos eilės pusbrolio šeimos namus, kurie kaip tik yra tokie erdvūs, kad gali priimti Jūsų kompaniją. Čia giminystės ryšiai lemia viską – tau ir vyrą suras, ir į universitetą įkiš, ir darbo vietą užtikrins. Dar prieš kelerius metus turtingas giminaitis ir vairuotojo pažymėjimą, sulaukus 16-kos, padovanodavo. O dabar jau tenka laikyti egzaminą, į kurį visai neseniai įtraukta ir praktinė dalis aikštelėje. Ilgą laiką užteko elementaraus klausimyno raštu.

Bet sugrįžkime prie maisto. Nelabai įmantriai, tačiau staltiesėmis ir visais stalo įrankiais padengtas stalas simbolizavo, kad atvykome į kiek prašmatnesnį restoraną, padalintą į tris valgomąsias sales buvusiame erdviame bute. Netrukus prisistačiusiai padavėjai tuoj vardijame tai, ko tikimės paragauti – khinkalių jie čia neturi, užtat netrukus sulaukiame didžiausio pasaulyje khachapuri, kurio, būdami išalkę kaip šunys, užsisakome du šešių asmenų kompanijai, kaip užkandį. Išvydus tą vaizdą, kaip dvi moteriškės bando juos mums elegantiškai patiekti ant stalo, teko melstis Gruzijos dievams, kad suteiktų ištvermės bevalgant ir praplėstų iš alkio susitraukusį skrandį.

Neapsigaukite – šitas paplotėlis netilpo į didžiausią restorano lėkštę, o ant vieno gabalėlio uždėjus vyrišką delną, vargiai jį paslėpsi. Tokio fantastiško khachapurio dar niekur nebuvau valgiusi (matyt todėl, kad jį valgiau tik Lietuvoje ir tik poroje vietų) – ypač sodraus, sūroko sūrio prikimštas plonytės ir traškios bei tąsios gruziniškos tešlos paplotėlis įsmigo į širdį visiems laikams. Nuo šiol visus khachapurius vertinsiu pagal šį, kurį matote nuotraukoje. Toks dydis man nebūtinas, užtat aš vis reikalausiu ir tikėsiuosi to gero skonio. Wish me luck.

Žodžiu, vienas gabalas kaip tik subalansuotas vienai vidutinio dydžio lėkštei, iš kurios tikimės valgyti užkandžius. Po tokių užkandžių daugiau nieko nebesinori, tai kaip gerai, kad tas vėsus namų vynas laistė gomurį ir lengvino maisto slydimą stemple. Kalbant apie vyną, tai daugelyje vietų mes jį ragavome naminį – visos užeigos, visi restoranai, visos šeimininkės ir kiekvienas Gruzijos pilietis turi savo namų vyną, kuri gamina jei ne pats, tai bent jau artimas giminaitis. Litras (ąsotis/grafinas) visur kainuoja 5 larius, kas atitinka 7,5 Lt. Savo skoniu dažniausiai labai lengvas, nors kelis kartus gavome ir tokio nuostabiai gintarinės spalvos, sodraus kaip tas khachapuris nuotraukoje – ir aromatas, ir skonis išduoda, kad gaminta buvo iš puikios kokybės produktų, į kuriuos pridėta labai daug meilės ir gamybos išmanymo. Ir atvirkščiai, užsisakius namų raudoną vyną neretai tekdavo nusivilti, kad vynas mažai skirasi nuo acto. Žinoma, galėjome ginčytis ir prašyti pakeisti tą sugedusį vyną, nes kokybiškai pagamintas vynas niekuomet netrenks actu, tačiau sumaišius lygiomis dalimis su cola gavosi puikiausias kalimotxo, kuriam sueina bet koks vynas, kuris nesigeria grynas. Jeigu dabar Jums sukilo nervas ir pasiėmėte į ranką akmenį, besitaikantį į mano pusę, tai aš Jums sakau – paragaukite šito gėrimo ir tai galės būti Jūsų antras ar trečias mėgstamiausias vasaros soft drinkas, kai nei alaus, nei sidro nebesinorės, o kažką gurkšnoti tai reikės.

Įsižiūrėkite – ar matote, kokie puikūs jauni baklažanai pasmeigti ant iešmo? Kur Lietuvoje nusipirksi tokių tobulų mažų baklažanų, kurie iškepę liks stangrūs, tačiau minkšti ir švelniai saldūs. Gruzijoje net svogūnai ir pomidorai, kur bevalgiau, buvo ypač sultingi ir saldūs – ką reiškia kaitri Gruzijos saulė, prisotinanti daržoves to nežemiško skonio ir aromato. Lietuvos turguose ir lysvėse tokių gėrių gausi vos kelias savaites per metus – šiuo atveju aš nuoširdžiai pavydžiu piečiau gyvenančioms tautoms, mat daržovės yra pagrindinis mano maistas šiokią dieną ir aš labai jaučiu jų kokybę/nekokybę. Liūdesiukas.

Štai ir sąskaita. Už 105 larius (apie 150 Lt – su įskaičiuotu 10% mokesčiu už aptarnavimą, jis čia visur) mes gavome porą litrų vyno, kepalą šviežios duonos, 3 buteliukus tarchuno (toks puikus neoninės žalios spalvos limonadas, pagamintas iš peletrūnų), du khachapurius, du dubenėlius su nuostabiai aromatinga lėtai troškinta jautiena, keturis kiaulienos-daržovių šašlykų vėrinius ir lėkštę keptų bulvių su kiaulienos gabaliukais. Visko nesuvalgėme, nes tiesiog fiziškai nebuvome pasiruošę. Išsinešimui, beje, čia prašyti nėra mandagu ir gruzinai to niekada nedaro – į turistus tuo klausimu žiūri pro pirštus ir ant jų labai nepyksta.

Prašau parodyti man tokią vietą pvz. Nidoje ar Palangoje (visgi, jei lyginsime kurortus), kuroje už 25 Lt žmogui gali gauti tokią gausybę šviežių ir be galo skanių patiekalų su gėrimais, tarp jų ir alkoholiu. Aha, nėra tokios vietos. Apie ką ir kalbame, nors ir nesinorėtų mėtyti akmenų į gimtųjų kurotų daržus.

Bevaikštant centrinėmis Batumi gatvėmis užstrigau už vienos vitrinos:

Jeigu norite įsivaizduoti apatinio puodo dydį, tai aš galiu pasakyti, kad ko gero tilpčiau jame pati. Šiuose puoduose įgudusios šeimininkės verda puikiuosius khinkalius (žr. viršutinę nuotrauką) – gruzinišką koldūnų versiją. Khinkaliai verdami negali liestis prie vienas kito, tad reikalingi didžiuliai puodai ir rėčiai tešlainukams išgrėbti. Šias gėrybes parduoda 95% Gruzijos restoranų, kuriuose teko lankytis. Tradiciniai – su smulkiai kapotos įvairios mėsos mišiniu, daug svogūnų ir šviežių kalendrų lapelių – mums pasirodė patys aromatingiausi ir skaniausi. Ranka imi už khinkalio viršūnės, atsargiai prakandi kraštelį ir išgeri karštą sultinį. Kad mėsos įdaras būtų toks sultingas, į faršą pila nemažai vandens ir jį gerai su mėsa išmaišo, kad šie neatsiskirtų. Kuo khinkalis sultingesnis ir jo tešla plonesnė, tuo labiau įgudusi šeimininkė jį raitė. Nėra paprasta taip plonai iškočioti tešlą, kad ši neprakiurtų ir neišlietų sultinio bei liktų standi, taigi dauguma restoranų turi tešlos kočiojimo mašinėles. Vieno khinkalio kaina svyruoja tarp 50 ir 70 vietos centų, kas atitinka mūsiškiais pinigais iki vieno lito. Nuo 3-4 khinkalių galima sočiai užkąsti, o 6 užtenka vyrui pamaitinti. Aš dabar ir khinkalių ieškosiu visokiose kaukazietiškose Lietuvos užeigose ir lyginsiu juo su gruziniška patirtimi.

Užtat tokie kepinių kioskai yra skirti turistams mulkinti – juosiuose pardavinėjami kepiniai nei iš tolo neprimena normalios gruziniškos duonos/tešlos gaminių, tad tokiuose nepirkite. Gausite eilinę sluoksniuotos tešlos bandelę, kuri pati savaime yra gera, tačiau Jūs galite gauti ir geriau, juk ne po tiltu gyvenate.

To be continued.