Teoriškai būtent šiuo patiekalu norėjosi reprezentuoti Storą Pomidorą ir tai turėjo būti pirmasis mano įrašas čia. Kadangi gazpacho turi būti ruošiamas iš labai gerai saulėje sunokusių pomidorų, tai ir receptą įkeliu būtent dabar, kai turgavietėse jau galima rasti puikių lietuviškų pomidorų, iš tolo kvepiančių net ir be šakelių (man labai patinka šviežiai skintų pomidorų kvapas, o šaltuoju metų laiku, pirkdama juos parduotuvėje, netgi juos uostau ir renkuosi būtent pagal kvapą. Jei neužuodžiu pomidoro, tiesiog neperku, o tai nekvepiantis daiktas bus taip pat ir beskonis. Kartais pasiduodu vasaros nostalgijai vidury žiemos nusipirkdama ispaniškų pomidorų, kurie vadinasi „su šakelėmis“ – šakelės skaniai kvepia ir tam kartui nuveja mintis apie skonio nebuvimą, kurio potyriai laukia grįžus namo ir į rankas pasiėmus peilį).
Labiausiai mėgstu avietinius pomidorus, jie taip ir vadinasi. Tai būna tamsiai raudonos spalvos labai mėsingi ir sunkūs pomidorai, dažnai brangesni už visas kitas greta parduodamas rūšis. Jei nesate tikri, kuriuos pomidorus iš bobulės pirkti, imkite brangiausius arba prašykite avietinių, Jūsų skonio receptoriai vėliau Jums padėkos.
Gazpacho yra šalta daržovių sriuba, daugiausia vartojama Ispanijoje, Andalūzijos regione (pietuose). Ji turi labai seną istoriją ir dar daugiau recepto variacijų. Šiais laikais paprastai po žodžiu gazpacho slypi pomidorai, alyvuogių aliejus, actas, česnakai ir duona. Tai yra labiausiai paplitę ingredientai, sutinkami daugeliu atveju užsisakius šios sriubos. Retesniais atvejais šis patiekalas gali būti patiekiamas kaip tapa (užkandis), į kurią mirkomi duonos gabalėliai ar ji vartojama kaip užtepas. Dar gi kiti gazpacho gamina iš braškių ir arbūzų, kas leidžia išlaikyti patiekalui būdingą originalią raudoną spalvą, o dalis mėgėjų spjauna ir į pomidorų raudonį ir gamina šią šaltsriubę iš migdolų, duonos ir česnako, kas yra kartais vadinama baltuoju gazpacho. Iš esmės, daugiau ar mažiau laikantis tradicinės receptūros, galima žaisti patiekalo tirštumu ir spalva. Kuo mažiau duonos, tuo sriuba bus raudonesnė ir jos konsistencija labiau vandeninga, o jei atvirkščiai, prikrausim duonos, lyg grėstų badmetis, sriuba išeis vaikiškos tyrelės spalvos ir tirštumo.
Kuo man dar labai patinka Ispanija yra tai, kad jie ten turi gausybę rūšių gazpacho tetrapakuose, sufasuotų įvairaus tūrio talpose, pagal įvairius poreikius ir skonius pritaikytą visiems norintiems. Kai mes su mano didžiausia Gerbėja ir Kritike atostogavom Alikantėje, tai pirkdavom tuos tetrapakus pakuotėmis ir šaldytuvas neužsidarydavo nuo rankų, siekiančių išsitraukti iš ten vieną iš dviejų dalykų: gazpacho arba romą. Taip, romas yra mano vienas mėgstamiausių alkoholinių gėrimų, bet apie tai vėliau. Turiu pastebėti, kad visai neseniai gazpacho mačiau pardavinėjamą Vynotekoje už baisingus pinigus (0,5 l už 13,99 Lt), kilmės šalis Ispanija, bet gi nekilo rankos pirkti tokios brangenybės (nors ir sudėtis buvo puiki, be jokių nereikalingų priedų). Kada nors reikės pabandyti, bet kol yra šviežių pomidorų kiekvienam turguj, tol mes gazpacho neperkam, o gaminame patys.
Mėgstu laikytis tradicijų, tačiau būdama ištikima sau atsisakau poros būdingų ingredientų: mano gazpacho niekada nebus acto (jį keičiu šviežiai spaustomis citrinų sultimis), duonos (labiau išbadėjusiam valgytojui galiu nebent įberti keletą krutonų) ir vandens (avietiniai pomidorai turi tiek sulčių, kad jų yra pakankamai sriubos konsistencijai išgauti). Dar gi, kiti feikina su pomidorų sultimis, naudodami jas vietoje pomidorų, bet man toks variantas ne prie širdies. Pomidorai yra pomidorai ir tu jų skonio nepakeisi jokiomis puikiausiomis tyromis sultimis.
Uf. Tokiam šimtamečiui patiekalui reikalinga ir didinga įžanga, kitaip gi ne toks akylas skaitytojas gali nesuprasti ir sakys man po to „tai ką, sutrynei pomidorus su česnaku ir čia jau tau sriuba vadinasi?“. Trust me, tai yra nuostabi sriuba, atskleidžianti pomidorų skonį visame jų puikume. Beprotiškai gaivina karštą dieną ir tuoj pat nuskaidrina protą po gero vakarėlio (geriau nei cola, aš Jums pasakysiu).
Iš žemiau išvardinto kiekio pasigamina 1,5 l sriubos. Galima laikyti šaldytuve apie 2 paras (vėliau jau pradeda keistis skonis ir būna nebe tas).
– 9 gražūs avietiniai pomidorai;
– 2 agurkėliai (irgi pirkite pas bobutes, kuo brangesnė rūšis, tuo skanesnė ji bus);
– 1 paprika (spalva nėra svarbi, svarbu, kad būtų prinokusi, aš dažniausiai renkuosi raudonąsias);
– 1 nedidelis raudonasis svogūnas (galima naudoti ir paprastus svogūnus, bet man raudonieji su pomidorais dera labiau);
– 3 skiltelės česnako (galima ir daugiau);
– saujelė žalumynų (su pomidorais sriuboje man labiausiai patinka bazilikai. Kitos šeimininkės deda viską, ka turi po ranka, net krapus, bet aš noriu likti ištikima Viduržemio jūros skoniui, tai man arba bazilikai, arba geriau jau nieko, o jau kokios kalendros aš tikrai nedėsiu, tai yra dar vienas maisto produktas, kurio nevartoju ir vengiu visais pavidalais);
– pora v.š. tyro alyvuogių aliejaus (rafinuotas netinka);
– pusės citrinos sulčių (galima ir daugiau);
– druskos ir pipirų.
Gamybos procesas yra labai paprastas (turbūt pastebėjote, kad aš mėgstu paprastai pagaminamus patiekalus). Iš pradžių reikia blanširuoti pomidorus (karštuoju būdu nulupti odeles). Juos nuplauname, įpjauname ir užpilame verdančiu vandeniu. Palaikome keliolika sekundžių, vandenį nupilame ir nulupame odeles (aš dar dabar prisimenu, kaip pirmą sykį išbandžiusi blanširavimo procedūrą džiaugiausi lengvai besilupančiomis odelėmis). Mes naudojame labai gerus pomidorus, todėl nenorime prarasti nei mažo gabalyčio be reikalo, kas dažnai nutinka juos tiesiog lupant.
Nuotraukoje Jūs galite matyti įvairaus dydžio pomidorus, kadangi vienus pirkau parduotuvėje, kitus turgelyje. Pastarieji, gerieji avietiniai, tiksliai yra patys apatiniai trys. Pastebėkite, kokie jie idealaus dydžio, apvalūs, tamsesni ir sunkūs pomidorai. Nupylus verdantį vandenį vaizdas maždaug toks:
O tada jau vienas juokas juos nulupti:
Pomidorus trumpam galime atidėti į šalį. Pasiliekame tik vieną, kurį, kartu su agurkėliu ir trečdaliu paprikos susipjaustome smulkiais kubeliais, kurie eis kaip sriubos įdaras. Iš esmės Jūs galite ir nieko nepasilikti, jei nemėgstate stambesnių gabaliukų ir gazpacho ketinate gerti (visai kaip Pedro Almodovaro filme „Moterys ties nervų krizės riba„). Kadangi šįkart gazpacho ruošiu kaip sriubą, be to man patinka valgant matyti, iš ko yra pagamintas maistas, tai aš pasipjaustau daržovių gabaliukų:
Tuomet turime pasiruošti tai, iš ko gaminsime pačią sriubą. Lengvai susismulkiname likusį agurkėlį, papriką, raudoną svogūną, česnakus, įmetame žalumos. Šio dubenėlio turinys kartu su pomidorais ir bus gazpacho.
Dabar keliai yra du. Arba pomidorus ir pastarąjį dubenėlį paleidžiate per blenderį, arba viską dailiai smulkinate rankytėmis grūstuvėje (pastarasis būdas leidžia išvengti blendinimo metu susisukusių putų, tačiau palieka gerokai stambesnius gabalėlius). Kadangi grūstuvė yra vis dar mano artimiausių virtuvei skirtų gėrybių pirkinių sąraše ir man patinka, kaip dirba mano Philips blenderis, o ir putų aš nebijau (vėliau jos tiesiog išnyksta sriuboje), tai einu pirmuoju keliu. Viską smulkinu per kelis kartus, nes daržovių yra gerokai daugiau nei telpa mano smulkintuve (jei nemgėstate pomidorų sėklyčių, išimkite jas prieš smulkindami pomidorus. Man kadangi sėklytės yra skaniasia pomidoro dalis, tai aš nieko iš jų neišiminėju). Ką susmulkinu, pilu į puodą. Kai jau viskas atsiduria puode, pilu citrinos sultis, alyvuogių aliejų, beriu druską ir pipirus. Gerai gerai išmaišau, ragauju. Čia Jūs galite nuspėti būsimą skonį (nes niekas nevalgo gazpacho iš karto, o palieka ją bent kelioms valandoms šaldytuve) ir papildomai prieskoniuoti, jei pageidausite. Turi jaustis česnakas, šiek tiek baziliko ir rūgšties iš citrinų, saldumo iš raudonuoju svogūnu gardintų pomidorų. Žodžiu, turite jausti viską, iš ko gaminote, o jei kažkuris skonis stipriai vyrauja, bandykite įdėti kitų ingredientų daugiau.
Vaizdas išeina va toks ir jis neatrodo labai žadinantis apetitą. Ramiai. Paliekate sriubą pasimarinuoti uždengtame puode šaldytuve keletą valandų (arba per naktį, kiti gi vos pagaminę gazpacho įberia ten keletą ledukų, kad ši atvėstų ir būtų galima valgyti tuojau pat, bet gi skonis būna dar visai ne tas, tai ir aš Jums patariu neskubėti). O kai per naktį paliekate sriubą šaldytuve, ryte viskas atrodo štai taip:
Nelabai matosi, tačiau viduje dar yra kramtomo dydžio pomidorų, agurkų ir paprikų gabaliukų. Labiau išalkę valgytojai gali įsiberti skrudintos baltos duonos gabaliukų arba viską užsikąsti ciabatta. Aš ją valgau tiesiog gryną, kaip sriubą prieš pagrindinį patiekalą. Prisižiūrintiems kūno linijas turiu pasakyti, kad gazpacho puikiai užpildo skrandį ir kuriam laikui numalšina alkio kirminą. Mėgaukitės dosniomis porcijomis.
