Šioje nuotraukoje telpa 1/3 to, apie ką buvo pasirinkimas vykti atostogų į Galisiją, o ypač – aplankyti O Grove.
Aštuonkojai, vandenynas ir pasaulio kraštas – atsitiktine tvarka išvardijau tai, dėl ko pasirinkome visiškai nepopuliarų maršrutą Ispanijoje. Galisijos pagrindinis pajamų šaltinis yra žvejyba ir jau turbūt supratote, kad čia yra vienos geriausių jūrų gėrybių šalyje. Šių žodžių rašymo metu aš jau antrą mėnesį visiškai nevartojų mėsos ir žuvies produktų (nes man gaila gyvūnėlių ir jaučiuosi absoliučiai sveikai ir energingai jų nevalgydama) ir man lengva kalbėti, kol esu Vilniuje. Tačiau, kai kitą sykų atsidursiu prie vandenyno, nuoširdžiai nežinau, ar atsilaikysiu – jūrų gėrybėmis galėčiau misti tris kartus per dieną ir dėl to labai džiaugiuosi, kad kokybiškos jūrų gėrybės šiai dienai yra pakankamai toli nuo manęs. Toliau nuo pagundų.
Žvejų tinklai. Žvejų tinklai visur palei pakrantę.
O Grove – vienas garsiausių Galisijos kurortų, įsivaizduokime maždaug Palangą, tik čia vietoj jūros yra vandenynas ir maitina nesuskaičiuojamai kartų skaniau. Ir gyventojų trečdaliu mažiau nei Palangoje. Ne sezono metu čia lygiai taip pat tuščia, nors gal pensinio amžiaus keliautojų daugiau nei pavasarinėje Palangoje. Balandžio pradžia Ogrovėje mus pasitiko vilnietiškais +12 ir dar lietum padabino. Tiesa, antrąją dieną pašvietus saulei ir sušildžius iki +16 sugebėjome nudegti nuo poros valandų pasivaikščiojimo. Lietuviška saulė taip nedaro.
Man rodos, kad kažkuriame iš praėjusių gyvenimų buvau jūreivis ar koks kitas keliautojas jūra, nes tinklai, laivai ir žuvėdrų klyksmas yra ambrozija mano akims ir ausims.
Penktadienio popietė balandį. Ogrovės uostelis pilnas sugrįžusių žvejybinių laivelių.
Žvejybinis tinklas.
Kai kuriose Ispanijos dalyse jau ir sausio pabaigoje galima maudytis (na, vanduo sieks kokius +17), o įsidienojus ir labai normaliai pasideginti ant smėlio (ar akmenukų, ar kriauklyčių, nelyginant į kurį krantą važiuosite), bet Galisija nėra ta Ispanijos dalis. Čia lietus ir vėjas toks pat dažnas, kaip ir pas mus, ir tik vasarą šilumos vietiniai gauna daugiau. Viskas dėl ypatingos geografinės padėties – iš Vakarų ir Šiaurės rimtai skalaujama Atlanto, Galisija neturi nieko bendra su karšta Ispanijos saule, kaip galėtume įsivaizduoti. „Ispanija = šilta“ nebūtų teisingas teiginys. Viskas priklauso nuo to, kurioje šalies dalyje esate, ir koks šiuo metu metų mėnuo. Gal tik pietinė Andalūzija, kurią glosto Viduržemio jūra, gali pasidžiaugti visuomet pliusine temperatūra ir žiema, kuri trunka maždaug mėnesį per metus.
Vietinis Kąstytis su jūros šukute ant kepurės. Jūros šukutės simbolika labai populiari visoje Galisijoje, daugiausia siejama su Švento Jokūbo arba Camino de Santiago piligrimų keliu.
Restoranai, ypač išsidėstę palei uostą, demonstruojasi gyvomis jūrų gėrybėmis ir kviečia užsisakyti iš akvariumo, kas labiausiai patiks. Aš mieliau užsisakysiu tiesiog iš valgiaraščio ir pasitikėsiu šefu, ką jau jis man atneš. Stovėti prie akvariumo ir žiūrėti tiems padarėliams į akis nėra labai malonu. Valgyti maloniau.
Lietuviškai galėtume versti kaip JūrosGėrybinė, t.y. restoranas, kurio meniu daugiausia yra apie jūrų gėrybes.
Į kelionę po Galisiją šitas mažai savo gatvėmis ir pastatais patrauklus miestas O Grove buvo įtrauktas dėl internete perskaitytų pažadų, kad čia geriausiu aštuonkojai. Pastarųjų nelabai buvau ragavusi iki šios kelionės gerai paruoštų ir kad būtų šviežūs. Gal kurį sykį kitame šalies mieste ir papuolė, tačiau valgydama supratau tai, kad lėkštėje nebuvo mano gyvenimo aštuonkojis. Turėjau nuojautą, kad savo gyvenimo aštuonkojį suvalgysiu Ogrovėje. Iki šios dienos aštuonkojai iš Ogrovės paliko nepamirštamą įspūdį dėl savo šviežumo ir įgijau gebėjimą atskirti šaldytą aštuonkojį nuo šviežio. Kaip diena ir naktis. Skoniu ir konsistencija tai galėtų būti du skirtingi produktai.
Lengvi pavakariai. Aštuonkojis €10,50, salotos €7,50, alus po €2.
Marisquerías Solaina, Michelin gide pažymėtas sukryžiuoto šaukšto ir šakutės simboliu, kas yra paprasčiausias įvertinimas kaip comfortable restaurant. Mums tinka net jei ir be šaukšto ir be šakutės.
Pirmieji pavakariai Galisijoje su pačiu tipiškiausiu būdu paruoštu aštuonkoju, a.k.a. polbo á feira. Keliskart skirtingą laiką apvirtas aštuonkojis, papjaustytas griežinėliais, gausiai apšlakstytas ypač tyru alyvuogių aliejumi, pasūdytas rupia jūros druska ir užbarstytas saldžios paprikos ir čili mišiniu, tradiciškai patiekiamas ant medinės lentelės. Šalia būtina pasiimti duonos, kuri šitam krašte visada mokama ir atsieina €1-2, su kuria po to galima dažyti aliejų po lentelę. Aliejumi persisunkusi duona yra ne mažiau skanus dalykas už prieš tai valgytą pagrindinį patiekalą.
Šalia karštųjų visuomet atskirai užsisakinėdavome salotų, kurios dažniausiai būdavo dviejų rūšių: salotų lapai + pomidorai + svogūnai (beveik kaip Gruzijoje) arba ensalada mixta, kurioje be minėtų sudedamųjų visuomet būna šviežių morkų, konservuotų kukurūzų, jeigu pasiseka, tai dar ir virtas kiaušinis ir pora šaukštų konservuoto tuno. Aplaistytos negudriu alyvuogių aliejumi ir kiek pasūdytos. Ensalada mixta yra labai populiaros visoje šalyje, čia kaip kokios Cezario salotos Vilniuje. Jų yra visur, skiriasi tik receptūra (nors neturėtų).
Ensalada mixta, sočiausia ir gražiausia jų versija per šią kelionę.
Kad neužsikištum nuo gyvulinės kilmės baltymų ir keptų bulvių (Ispanija yra mėsos, žuvies ir bulvių šalis), šios visiškai neįspūdingos salotos kiek palengvina virškinimą ir gyvenimą. Salotų, kaip atskiro patiekalo, čia niekas nevertina, jos visada yra tik kaip papildomas garnyras.
Įspūdingesnė buvo vakarienė. Internetas ir viešbučio administratorė rekomendavo Pulperia Pichi (Rua Plateria 59, O Grove), ieškojome geriausių aštuonkojų mieste, tad būtinai norėjau eiti į specializuotą aštuonkojinę – pulperiją. Sakė, čia bus skanu ir aplinka nepretenzinga. Baltų staltiesių šįkart nereikia, užteks švarios aplinkos ir labai, labai gero maisto. Bus, sakė.
Restoranas ilgas ir siauras, vos įėjus pro kiekvieną ląstelę pereina virtuvės kvapai (Vilniuje tai būtų didžiulis trūkumas ir tokį restoraną tiesiog nebeičiau, o gal ir vos užėjusi norėčiau išeiti, bet čia netrukdė. Atostogų režimas, kai viskas atrodo geriau nei paprastą dieną), nors viskas švaru ir tvarkinga. Interjeras sakė, kad atėjome praktiškai kaip pas kokią ispanišką tetą į valgyklą, bus daug ir bus skanu, sėskitės, atnešim vyno, kol lauksite.
Restoranui labai trūksta žmoniško apšvietimo. Ore tvyro nuojauta, kad savininkai susirūpinę lėkštės turiniu gerokai labiau nei aplinka. Tai nėra blogai, tačiau pusiausvyra būtų dar geriau.
Visi miestelio restoranai vakarienei duris atveria 20:00. Tarp pietų ir vakarienės veikia vos keletas, įsikūrusių šalia uosto, kur didžiausias žmonių srautas. Pulperia Pichi rodo, ką galime rinktis vakarienei.
Pulpo jau apvirtas ir kai mes jį užsisakysime, mums papjaustys skaniais griežinėliais.
Populiariausios salotos palei Atlanto pakrantę Ispanijoje: pomidorai su svogūnais (€3). Skirtingai nei Gruzijoje, ispanai čia deda tuos paprastus geltonuosius svogūnus. Gruzinai dažniausiai gamina su saldžiausiais.
Langostinos a la placha (€8). Vėžiagyviai, panašūs į dideles krevetes, tačiau giminingi ir omarams. Skonis kaip puikių saldžių krevečių. Krevetės yra always a good choice. Valgau tik rankomis ir nuaižau kiekvieną pirštą po jų valgymo. Ir nesigėdiju to.
Dar vienas pulpo a feira (€10). Norėjome paragauti kitaip paruošto, bet pagal pavadinimus neatsekėme, kad tokį šiandien jau ragavome. Labai skanu. Antraštę ruošiau su aktyviu seilėtekiu.
Chipirones (€7) arba deep fryinti mini kalmariukai. Valgomi kaip čipsai. Super riebus ir skanus reikalas. Pats tikriausias ispaniškas junk food.
Flan de Lourdes (€3) – karamelinis pieniškas pudingas, aplietas cukraus sirupu. Ispaniškoji crème brûlée versija. Nes desertui visada pasiruošęs antrasis skrandis, nepaisant to, kiek ir ko buvo valgyta prieš tai.
Po šios vakarienės užsidėjau varnelę – vienas iš kelionės tikslų pasiektas. Kitą dieną keliaujame pasivaikščioti į mažulytę salą Illa da Toxa, Galisijos SPA, sporto ir kazino telkinį. Beveik Kuršių Nerijos miškai ir kur akys beužmato – Atlanto vandenys.
Tiltas į Tohos salą.
Per rytinį atoslūgį vietiniai braido po įlanką ir tinklais gaudo krabus.
Krabininkas.
Toha turi apie 50 oficialių gyventojų. Tokį vardą sala gavo XIX amžiuje, kai buvo atrasti terminio purvo ir gydomųjų vandenų versmės.
Gėlytės, gėlytės, gėlytės.
Kol Šiaurės Vakarų Ispanijoje sproginėjo pumpurai, Vilnius dar savaitę palaukė ir pakartotinai įjungė šildymą.
Papartis kviečia prieiti arčiau. Salos parkas, t.y. miškas, per kurį eina pažintinis takas, savo gamta ir atmosfera buvo visiška glūdumų Kuršių Nerija, po kurią taip mėgstu vaikščioti.
Dar saloje stovi XII-ojo amžiaus bažnytėlė, kurios sienos iš išorės padengtos šukučių kriauklėmis. Nežinau, ar tikrai Dievas norėjo savo namus padabinti savo kūrinių skeletais. Čia kaip žmogaus šonkauliais papuošti altorių. Galima, bet ar tikrai verta.
Grįžtant į žemyną pasitinka labai pasiilgta pavasario saulė. Skirtingai nei pas mus, čia ji prie +16 rimtai degina odą.
Vis dar besitęsiantis atoslūgis džiugina prieinamais krantais. Beje, matote tuos didesnius dumbluotus akmenis ant smėlio?
Bandžiau jais laipioti ir šokinėti, kol galiausiai sustojau dėl nesibaigiančio traškėjimo po kojomis. Pasirodo, kad absoliučiai kiekvienas akmuo yra pasidengęs va tokiais mažuliukais moliuskais. Jie visi laukia užeinant potvynio, nes šiaip jau gyvena po vandeniu. Eina sau, kokia jų begalybė. Šitą vaizdą uždengčiau dviem pėdomis.
Taip, tai yra midijos ir jos literaliai voliojasi po kojomis (todėl jos visame regione pigiausios iš jūrų gėrybių kiekvienam meniu ir todėl jų čia nelabai kas užsisakinėja). Matote, ant kai kurių midijų gyvena ir dar keletas mažų sielų kriauklelės tipo namuose.
Kiek toliau nuo miesto centro, o pėsčiomis ir visai šalia, prasideda paplūdimiai. Vanduo rodėsi neįtikėtinai skaidrus, švarus ir labai kviečiantis.
Ponui Krabui jie ir paminklą turi. Šitame mieste turbūt nėra labai daug vegetarų.
Paros Ogrovėje visiškai užteko patirti, apie ką ji. Aštuonkojai ir kitas jūrų maistas skaniausiai valgosi, kai aplink nėra per daug grūsties ir galima lėtai mėgautis, ganant akis po horizontą. Vasarą O Grove dūsta nuo turistų, čia labai mėgsta važiuoti patys ispanai, neretai turintys čia ir butą. Dabar gi vaikščiojant aiškiai matėsi gausybė tuščių daugiabučių, sustatytų eilėmis visai neišvaizdžiose gatvėse. O Grove yra gražus miestas tik palei krantinę ir gerai, kad ji eina lanku ir yra pakankamai ilga.
Trumpam atsisveikiname su vandenynu, vakare laukia autobusas į Santiago de Compostelo, o iš ten – į pasaulio kraštą.
Prieš tai – dar truputuką gėrybių. Valgėme visai priešais uostą, Taberna Lavandeiro (Praza do Corgo 2, O Grove).
Būtų pats tas laikas paragauti taip čia mėgstamų šukučių (zamburinas, €13). Pripažįstu, kad man čia pirmas kartas jas valgyti tiesiai iš geldelės. Beje, tas raudonas raumenėlis yra ne mažiau skanus už dažniau aptinkamą baltąją šukutės dalį. Niam, kaip saldu.
Šukutės yra taip daugelio mėgstamos, nes jose yra gausu glutamo rūgšties, atsakingos už išraiškingą skonį.
Ir trečią kartą aštuonkojis (€10), ruoštas tuo pačiu būdu. Atkreipkite dėmesį į rupios druskos kristalėlius. Jie nuostabiai traška ir suteikia harmoningo sūrumo, kuris taip dera su saldžiąja paprika ir švelnaus skonio aštuonkoju.
Jūratė kviečia Kastytį parplaukti pieno puta.
Vasarą O Grove šurmuliuoja tokia pat pasiutpolke kaip ir Palanga, už tai sezono metu čia nevažiuočiau. Paplūdimiai gražūs, kol tušti, o mieste yra ką veikti nebent aplink pakrantę, na ir dar restoranuose. Gegužės pabaiga čia turėtų būti ideali – pats tas oras, o žmonių dar neprivažiavę, nes sezonas prasideda liepą.
Čia užtat artimiau susipažinau su vandenynu, kurį iškėliau kaip pagrindinę ašį, apie kurią sukosi visa kelionė. Pirmą kartą patyriau, kas yra potvyniai ir atoslūgiai. Pamačiau, kiek nerealiai ir protu nesuvokiamai daug gyvybės yra vandenyje – ne tik tai, ką žvejai tinklais ištraukia, bet ir ant kiekvieno paplūdimio akmens, ant kurio beatsistosi.
Tai buvo pirmasis puslapis tyrinėjant Galisiją. Bus daugiau.
