Pagaliau aš tai padariau. Ilgai svajojau ir galiausiai nusipirkau ko gero žymiausio Europoje vegano šefo, vokiečio Attila Hildmann knygą „Vegan for Fit“. Seniausiai norėjau, tik kad angliška versija ne taip seniai pasirodė. Beje, kindle variantas nekainavo nei 40 litų (valio ir mano pirmajai elektroninei knygai). Vokietijoje Attila knygos (o populiariausiųjų ir išleistų per pastaruosius dvejus metus yra keletas: Vegan for Fun, Vegan for Fit ir naujausia – Vegan for Youth) neišlenda iš top 10 knygynuose. Tai nestebina, nes Vokietija yra antra pasaulyje knygų rinka po JAV. Aš tikrai žinau, kad mums dar augti ir augti iki kokybiškų veganiškų kulinarinių knygų vertimų, bepasirodysiančių lietuviškai, tad kol tautos kulinariniai lūkesčiai ir mitybos įpročiai dar miega, siūlau eiti koja kojon su Attila ir pirktis amazon’e.
Apie šitą jaunuolį, kuriam viso labo 33 metai aš pirmą kartą sužinojau per Rapunzel – n kartų mano įrašuose apdainuotą Vokietijos ekologiško maisto pramonės gigantą, siūlantį išskirtinai aukštos kokybės produkciją (bakalėja ir kitokios ilgo galiojimo maisto prekės). Jau kelerius metus Rapunzel ir Attila dirba kartu ir siūlo skaitytojams idėjų, ką gražaus ir labai maistingo galima pasigaminti su Rapunzel produktais. Viskas veganiška, t.y. patiekaluose naudojami tik augalinės kilmės produktai – kruopos, daržovės, vaisiai, riešutai, aliejai ir pan. Ir ne, tai nėra paukščių ar manekenių maistas. Attilos receptai yra tokie nesudėtingi ir įtikinantys, kad valgydamas gali pamiršti, kad lėkštėje trūksta mėsos, o sotumas išlieka ilgai. Jau nekalbu apie lengvumo būseną, nors pavalgyta sočiai.
Pagrindinis Attila Hildmann sėkmės principas, mano manymu, yra tai, jog jis negrūda per prievartą savo veganiško mitybos plano ir nepiketuoja prie Seimo su plakatais „mėsai – ne“. Jis tik siūlo pabandyti, o gal patiks? Jūs tik pabandykite, sako Attila, valgyti veganišką maistą bent kartą per dieną. Arba vieną dieną per savaitę. Stebėkite savo savijautą ir patys spręskite, kaip norite maitintis toliau. Galbūt Jums tikrai patiks veganiški patiekalai? Galbūt pajausite skrandžio ir žarnyno lengvumą, energijos antplūdį? Spręsti Jums. Attila ateina tik atnešti keletą nesudėtingų receptų, kuriuos paprasta pasigaminti kiekvienoje virtuvėje. Jo patiekalai daugiausia gaminami iš pirminių – vieno ingrediento produktų.
Dažniausiai ieškodami veganiškų patiekalų susidursite su indiška virtuve, ajurvedos (Harė Krišna) receptais ir panašiais dalykais. Tokiuose patiekaluose bus daug egzotiškų ingredientų, kurių galbūt ne visi yra priimtini ar mėgstami daugelio. Be to, amerikietiškuose veganiškuose receptuose dažnai rasite neaiškios kilmės perdirbtų produktų, kurių maistinė vertė abejotina, jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje tokių dalykų tiesiog nerasite pirkti (ir ačiū Dievui).
Attila drąsiai eina savo sėkmės keliu, atradęs priėjimą prie daugelio veganoskeptikų. Jo patiekalai spalvingi, maistingi, sotūs ir be proto patrauklūs akiai. Attila gudriai žaidžia, siūlydamas išsikepti veganišką burgerį, moliūgų chips su aštriais padažais, cukinijų lazaniją ir spagečius – viskas, ką mėgstame valgyti kone kasdien, tačiau be mėsos, be kiaušinių, be pieno produktų.
Jei paskaitysite bent keletą atsiliepimų apie Attila knygas, tai jie skambės panašiai kaip mano šio įrašo pradžia – daugelis žavisi receptų lengvumu, jų sotomu ir visai nepasigenda mėsos juose. Žmonės stebisi, kad galima sočiai pavalgyti be mėsos (nors looks like mėsa, pvz. burgeris ar lazanija).
Su dideliu malonumu ir dar didesniu entuziasmu pristatau pirmąjį receptą pagal Attila knygą „Vegan for Fit“: zucchiniloni with pumpkin olive filling and basil pesto. Šiek tiek pamodifikavau įdaro receptą.
Vienai porcijai (dviems ritinėliams) reikia:
– 12 juostelių cukinijos (maždaug 2/3 daržovės);
– 300 g moliūgo (dėjau squash);
– 6 kalamata alyvuogių (man labai patinka „Selia“, Maximoj parduoda ir sveriamas);
– 6 saulėje džiovintų pomidorų aliejuje;
– nedidelio raudonojo svogūno;
– saujelė rukolos;
– druskos ir šviežiai maltų pipirų;
– maltų kajeno pipirų;
– kelių šaukštų alyvuogių aliejaus;
– saujelės pistacijų;
– 1-2 v. š. citrinų sulčių;
– saujelės šviežių bazilikų lapų.
Iš pradžių paruošiame įdarą. Moliūgą nulupame, išimame sėklas ir supjaustome 1 cm storio riekelėmis. Sudedame jas ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, apšlakstome alyvuogių aliejumi, lengvai užberiame druskos ir kepame 15 minučių 250°C temperatūroje, kol gražiai apskrus. Aš kepiau ant ~210 ir keletu minučių ilgiau, nes mano alyvuogių aliejus netinkamas tokiai aukštai temperatūrai.
Tuo tarpu smulkiai supjaustome svogūną ir alyvuoges. Beje, alyvuogės tinka tiek su kauliukais, tiek ir be jų. Autorius primygtinai siūlo pirkti su kauliukais, aš jam irgi pritariu, nes tokios alyvuogės būna mėsingesnės, ne taip prisigėrusios marinato skysčio. Aš gi patingėjau žaisti su nukaulinimu, taigi dėjau alyvuoges be kauliukų.
Panašiai smulkiai supjaustome ir džiovintus pomidorus bei rukolą, juos atsidedame į šalį.
Orkaitėje keptas moliūgo riekeles supjaustome 1 cm dydžio gabaliukais. Alyvuogių aliejuje 3 min apkepiname svogūną ir alyvuoges, tuomet beriame moliūgą ir kepiname dar 2 minutes. Išjungiame ugnį, pagardiname druska ir pipirais. Moliūgo mišinį suberiame prie pomidorų ir rukolos, viską gerai išmaišome.
Tuo tarpu, kol daržiovės kepasi, galime pasiruošti cukiniją. Čia reikėtų turėti daržovių/bulvių skustuką, kuris padės lengvai ir plonai supjaustyti cukiniją juostelėmis. Mums iš viso reikia 12-kos juostelių.
Pradedame ruošti canelloni. Ant pjaustymo lentutės ar kito lygaus paviršiaus dėliojame 6 cukinijų griežinėlius, šiek tiek uždengdami vieną ant kito. Tuomet lengvai apšlakstome cukinijas alyvuogių aliejumi, beriame druskos ir šaukštu krauname įdarą, panašiai, kaip gamindami sušius:
Atsargiai kabiname pirštais iš apačios ir švelniai paspausdami sukame ritinėlius – canelloni. Elgiamės tvirtai, tačiau neskubėdami, kad neišdrabstytume viso įdaro. Patikėkite, tam reikia įgūdžių, tad pasiruoškite atsisveikinti su keletu tūkstančių pilkųjų ląstelių.
Suformuotą canelloni dedame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Kartojame su antruoju makaronu ir pašauname į orkaitę 5 minutėms ant vidutinės temperatūros.
Kol kepa cukinijos, pasiruošiame pesto. Į blenderį suberiame šviežius bazilikų lapelius, įspaudžiame citrinos sulčių, pilame porą šaukštų alyvuogių aliejaus. Viską sumalame iki vientisos masės.
Pistacijas išlukštename ir sukapojame.
Galiausiai canellonius iš orkaitės perkeliame į lėkštę (man ši dalis pasirodė sudėtingiausia, nes mano makaronai nebuvo labai tvirtai susukti ir įdaras norėjo eiti sau, o cukinijos – sau), gausiai apšlakstome bazilikų pesto ir pabarstome kapotomis pistacijomis.
Tikrai sotu ir labai gaivu. Man ypač patiko saldžių moliūgų, pomidorų ir rūgštelėjusio pesto derinys. Moliūgai ir pistacijos suteikia sotumo, tačiau mažai kalorijų turinčios cukinijos lengvai pripildo skrandį ir neleidžia rūpintis kalorijų skaičiumi.
Tai bus idealus vasaros-rudens patiekalas, kai pilni daržai žydės cukinijomis ir savo vaisius kraus moliūgai.
