Buon Giorno taverna Vilniuje: Italija kažkur horizonte

Ši vieta minėtu pavadinimu atsidarė tik 2014 m. kovą, užtat savo pradžią ji jau čia turėjo. Šioje pačioje vietoje – Vilniaus senamiesčio plaučiuose, Vokiečių gatvėje, turbūt gerokai ilgiau nei metus veikė Buon Giorno krautuvė, kurioje galėdavai įsigyti tradicinių itališkų skanėstų. Persikrausčiusi į senamiestį aš tą vietą atradau kaip puikių bagečių su linų sėmenimis ir morkomis bei tikrai kokybiškų džiovintų pomidorų tašką, į kurį eidavau kone kas savaitgalį, mat vis tų progų gaminti džiovintų pomidorų užtepėlę nepritrūkdavo, o ji man mieliausiai tepdavosi būtent ant tų jų bagečių. Jeigu ateidavau savaitgalį ryte, išpirkdavau vos ne visas, mat jie ne taip daug jų ir užsivešdavo, dėl ko man atrodė ir beveik neabejoju – laikė tas šviežias bagetes kaip masalą lankytojui, kuris, atėjęs šviežios duonos, nusipirks ir dar ko nors. Kaip ten bebūtų, masalas nesuveikė ir šių metų sausį krautuvė užsidarė, kaip man iš pradžių pasirodė, su visam. Ankstyvą pavasarį teko maloniai nustebti, kad mano įsitikinimas buvo klaidingas ir nepavykęs krautuvės verslas buvo perdarytas į žymiai sėkmingesnę taverną.

Šiaip jau man buvo gaila netekti tų pomidorų ir bagečių taško ir aš dar iki šiol blaškausi, ieškodama gerų džiovintų pomidorų, kurie nedažytų pirštų, kol juos plauni, ir nesurauktų visų gleivinių nuo sūrumo, juos ragaujant. Beigi, kad vieną mestelėjus link balandžio, šis neliktų be akyčių – tokie sausi ir kieti kaip drožlės būna kai kurie džiovinti pomidorai, kuriuos aš vis perku įvairiose vietose, bandydama atsirinkti kokybiškiausius ir už normalią kainą (už 1 kg esu pasiruošusi mokėti iki 60 Lt, pasiūlymai?). Tokios duonos aš irgi vis dar neradau. Klasikinė Mantingos ciabatta yra gera, bet kartais norisi kažko kitokio. Kur man dabar pirkti šviežią duoną su morkomis ir sėklomis?

Kol dar ieškau pakaitalų tiems tikrai geriems produktams, Buon Giorno smagiai sau švenčia sėkmingą pradžią ir kviečia visus į savo naująją taverną, kurioje eilinį vakarą sunkiai rasi laisvą staliuką. Man jau atrodo normalu, kad norėdamas prisėsti kažkur po darbo turi rezervuotis stalą, mat visose daugiau mažiau gerose vietose Vilniuje taip yra. Ar tai antradienis, ar penktadienis, tu šiaip sau nerasi laisvo stalo 19 valandą jokioje geresnėje vietoje. Vilnius yra pilnas žmonių, kurie mielai leidžia laiką ir pinigus, sėdėdami su smagiomis kompanijomis viešojo maitinimo įstaigose. Aš jau 9 mėnesius gyvenu Vilniaus senamiestyje ir kiekvieną dieną vis iš naujo kaifuoju, kad Vilnius toks gyvas, toks judantis, čia tiek daug žmonių, kartaisatrodonetperdaugžmonių, bet vistiek galiausiai tai mane veža.

Vieną darbo dienos vakarą kartu su senų bičiulių kompanija nusprendėme pamėginti Buon Giorno. Jau buvome matę (nes sunku nepastebėti, einant pro šalį, kad ten vis kažkoks judesys, žmonės įeina ir išeina, o lauke stovi medinė lenta su keleto patiekalų meniu), tad atėjo laikas ir paragauti.

Man visuomet patiko Buon Giorno interjeras – tos senoviškos plytų sienos ir erdvus medinis baras nuteikia pakiliai. Dabar jie išbogino visas savo produktų lentynas ir vietoje jų pristatė daug apvalių staliukų, suoliukų ir kėdžių – na tikrai, erdvę užpildė maksimaliai. Šalia sėdinti vidutinio amžiaus pora (ypač – vyriškis) klausėsi didžiąją dalį mūsų moteriško pokalbio ir vakarienės metu atrodė, kad tai jis sėdi prie mūsų stalo, tik pasakyti neturi ką į tas moteriškas pliauškes. Bet klausėsi ausis išempęs, kad net už jo moterį nepatogu buvo.

Padavėjų zuja ten net keletas ir tai yra labai sveikintina – vos prisėdus tuojau supuolė su meniu, siūlė „gal ko iš karto“ ir viso pokalbio bei vakaro metu maloniai šypsojosi. Kol dar ten buvo parduotuvė, dažniausiai pataikydavau ant tokios vargšės mergaitės, kuri nemokėjo parodyti, nei kur pas juos ančiuvai laikomi, nei žinojo, ar turi marsalos (saldaus itališko vyno) ir kas tai per daiktas. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl parduotuvė užsidarė – nes ten dirbantis personalas nenorėdavo ir nemokėdavo parduoti. Atrodo, nemažai nišinių parduotuvių šiuo metu turi šią problemą – pernelyg neinvestuoja į personalą, tinkamai neapmoko, o po to jau ir nesirūpina, ką šis veikia savo darbo metu.

Mums prašom prosecco pradžiai, ačiū. Išsirinkome biudžetinį variantą (29 Lt lentynos kaina + 12 Lt kamščio mokestis už gėrimą vietoje), tokį baltų vynuogių sulčių skiedaliuką. Man šiaip prosecco retomis progomis visai patinka, bet šį kartą nepataikėme (tubūt ne taip toli ir taikėme už tokią kainą).

Meniu iš klasikinės Italijos virtuvės. Salotos, picos, makaronai (vis dar neišmokstu jų vadinti tiesiog pasta), brusketos, desertai. Meniu pabrėžtinai užrašyta ir vien už tai aš jiems lenkiu žemai galvą, kad jie laikosi keleto ir man artimų taisyklių, gaminant maistą: jie naudoja tik tyrą kokybišką alyvuogių aliejų, tik nerafinuotą rudąjį cukrų, kepa tik su buivolės mozzarella ir pan. Tokie elementarūs dalykai, kurių derėtų laikytis ne tik namuose, bet ir visose viešojo maitinimo įstaigose.

Kol gaivinomės prosecco burbuliukais ir laukėme savo patiekalų, buvo gera proga geriau ištyrinėti aplinką.

Man ypač įstrigo meniu apipavidalinimas – vizualiai jis labai panašus į tokį, kokie man patinka. Spausdintas ant perdirbto popieriaus, prisegtas prie medinės lentutės mediniais skalbinių segtukais su tavernos pavadinimu. Man gražu tokie. Nebe taip žavu patampa, kai perskaitai, kas parašyta ant vieno iš pirmųjų meniu lapų. Tai man paliko tokį didelį įspūdį, kad aš nesidrovėdama imu ir publikuoju jį visą štai čia:

Akivaizdu, kad tavernos šeimininkė – sentimentali moteris. Su visa pagarba Buon Giorno, kaip tikrai neblogo maisto vietai – are you serious? Nu tikrai. „Palubėje su spinduliukais“. „Jūsų jaukus šurmulys“. „Geriausiai jaučiuosi, bandydama atspėti nuotaikas“? Toks tavernos rėmelis ne tik kad nesuteikia žavesio, bet dar ir atima jį. Iš principo, tai perskaitęs jauti, kad šitas restoranas tau skolingas (jau vien už tai, ką tu perskaitei) ir viliesi, kad tau atneš tokį maistą, su kuriuo jie išeis bent jau ant nulio.

Kaip vėliau pasirodė, Buon Giorno visgi išejo šiek tiek į pliusą.

Taip, as esu grammar nazi, todėl negaliu nepaminėti dar vieno man pasirodžiusio kaip super juokingo momento – jie (matyt toji pati tavernos šeimininkė, visa kur beeidama ryšinti baltai raudoną languotą prijuostę su kvarbatkėlėmis, o į jos petnešas visuomet prisisagsčiusi medinių skalbinių segtukų) labai mėgsta kabutes ir visur kur meniu, kur tik pavartojamas mažiau lietuvių tautosakoje būdingas žodis, jis visur pasirodo iš didžiosios raidės ir būtinai kabutėse. Pvz. „Salotos su „Rukola“ ir buivolės „Mozzarella“. Aš dar galiu susiturėti, kai mozzarella rašote išdidžiai kabutėse, ir dar iš didžiosios – tas sūris to vertas – bet rukola??? Rukola?!! Man rodos reikia įvesti tą seniai sugalvotą, bet niekaip neįgyvendinamą praktiką, kad rankinėje visuomet turi būti raudonas tušinukas, kuris smagiai šuoliuotų per tokius literatūriškus meniu. The time has come.

Kai jau baigiu nusiraminti dėl tos „Rukolos“ (o tokie nesusipratimai man užkaitina kraują kaip reikalas, aš Jums sakau), man ant stalo atkeliauja pirmasis patiekalas – pica su keturiais sūriais, voveraitėmis ir ta pačia „Rukola“ (viskas, aš nebegaliu, „Rukola“ toliau turbūt reikės rašyti kabutėse ir tik iš didžiosios). Kaina kažkas 21-23 Lt.

Atrodo neblogai, tiesa? Žinote, aš nesu buvusi Italijoje ir dar nesu ragavusi Tomo Nicholsono picos (= žiauriai nemadinga), bet picų padą kažkaip visuomet įsivaizduodavau kitokį – super ploną ir labai traškų. Šis gi pasirodė arčiau bulkos-pyrago, nei picos. Prapjovus aiškiai matosi dideli oro tarpeliai purioje tešloje – mano kukliu supratimu taip neturėtų būti, juk ne batoną kepame. Užtat padas pakankamai traškus ir labai tvirtas – puikiai laikė įdarą ir nesviro smaigaliu žemyn, kaip kad būna su dažnomis lietuviško kirpimo pseudo picomis.

Taigi jeigu vertintume kaip traškios tešlos paplotėlį su sūriais, pesto ir rukola, sakyčiau, nieko, neblogai. Stebuklo nepamačiau, bet sudedamosios dalys tikrai kokybiškos, tad jei to nevadinsime pica, bus visai gerai.

Bičiulės nuomonė apie savąjį pasirinkimą buvo žymiai geresnė – ji valgė keptą camamberą su medumi (berods 14 Lt):

Lyg kokį vidurvasarį ant lėkštės raibuliavo šviežios uogos, o kartu su balzaminio acto padažu ir ta pačia „Rukola“ maloniai glostė gomurį. Skanu, nebuvo ką prikišti, kaip ir blogai iškepti camamberą ko gero sunkiai įmanoma. Aš jį kepu su česnakais, raudonėliais ir bazilikais, o šįkart buvo smagu paragauti ir saldesnės versijos. Viskas čia tinka, ne tik kad gražiai atrodo.

Galiausiai neištvėriau užsisakyti deserto savo sielai – brusketos su buivolių mocarela ir Parmos kumpiu (5,70 Lt):

Štai ji – šio vakaro žvaigždė. Aš susiėmiau už galvos jos atsikandusi – atrodė, jog ta mocarela buvo išminkyta tiesiai mano burnoje, o procesą stebėjęs Parmos kumpis užsimanė sušokti meilės tango kartu su baltuoju lengvai betirpstančiu debesėliu. Tai buvo visiška magija ir aš padavėjai taip ir pasakiau – turbūt kažkoks stebukladaris tas brusketas pas jus kepa.

Žinoma, sunku sugadinti gerus ingredientus – šviežią ciabattą, buivolių mozzarellą, traškią rukolą ir šviežiai sutrintą kvapnų pesto – ir aš drąsiai sakau, kad vien dėl tokių brusketų verta eiti į Buon Giorno ir užsisakyti tik jas, užgeriant kokiu smagesniu vynu. Aš ten sugrįšių ir vėl, ir valgysiu kitokias brusketas, tačiau mano atminty visuomet išliks ši Pirmoji, kaip vyšnia ant torto, vien dėl kurios tas tortas tampa toks patrauklus ir toks skanus.

O čia, kad per daug neliūdėtumėte įsijautę į mano melancholiškai romantiškas nuotaikas:

Nesugalvočiau, kaip geriau užbaigti šį įrašą. Italiją užuosti eina, ji lyg ir kažkur boluoja horizonte, tačiau iki gryno įsitikinimo reikėtų užteiti dar kartą. Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad Buon Giorno turi pasiūlyti žymiai daugiau gero – sugrįšiu vien dėl brusketų ir tos buivolių mocarelos. Lietuvos restoranams linkiu, kad buivolių mocarela ir tyras alyvuogių aliejus taptų Jūsų kasdienybe, o ne reta proga pasididžiuoti.