Mano vardas yra Giedrė. Aš esu vilnietė, o „Storu pomidoru“ pavadinau savo blogą. Paprastas dalykas – pomidoras yra viena mano mėgstamiausių daržovių, o kad jau blogas orientuotas į maisto ir gėrimų kultūrą, tai ir „Storas pomidoras“ atspindi mano požiūrį į gerą maistą ir puikius gėrimus. Šis blogas yra man artimas būdas (mėgstu dėstyti mintis raštu) išlieti gurmaniškų atradimų ir skoninių pojūčių nulemtas emocijas, kurių draugams ar pažįstamiems socialiniuose tinkluose jau yra per daug, o man nuoširdžiai gaila ilgiau juos visus erzinti seilėtekiais. Užtat savo bloge erzinsiu tiek, kiek pati norėsiu. Planuoju tai daryti teigiama prasme – pristatyti natūralaus ir tikro maisto/gėrimų skonį. Taip, kaip tai suprantu Aš.
Būdama nepraktikuojanti teisininkė (kažkur lentynoje guli mano teisės magistro diplomas) ir Didelė Maisto Mylėtoja turiu gan griežtų reikalavimų Kokybei, kurią valgau ir geriu. Ir labai mėgstu apie tą Kokybę visiems pasakoti. Labai daug dėmesio skiriu detalėms, man įdomu viskas, kas susiję su mano lėkštės turiniu ir net pačia lėkšte. Keletas pagrindinių reikalavimų, mano virtuvės basic‘ų, kurie, šiaip jau, man atrodo tokie elementarūs, kad neturėtų būti plačiai aptarinėjami, bet visgi be tų dalykų aš neapsieinu niekaip:
– man patinka daiktai, kuriuos galima vadinti Tikraisiais jų vardais. Rinkdamasi cukrų, naudoju praktiškai be išimties nerafinuotą, iš cukranendrių (labiausiai mėgstu muscovado). Griežtai netoreluoju pigios stalo druskos (tam yra gausybė rūšių jūros arba Himalajų druska), rafinuotų riebalų (su retom išimtim kepimui naudoju iš dalies rafinuotą alyvuogių aliejų), hidrogenizuotų ir visokių modifikuotų riebalų (jeigu sviestas, tai 82 proc. riebumo sviestas, o ne margarinas ar riebalų mišinys). Man nepatinka ir aukščiausios rūšies kvietiniai miltai (stengiuosi vartoti viso grūdo gaminius ir neretai – ne įprastinių kviečių, o kitokių grūdų/javų, nes taip įdomiau), o ir pipirai turi būti tik šviežiai malti (ar žinojote, kad dažniausiai fasuoti pigūs malti juodieji pipirai iš tikrųjų tėra juodųjų pipirų malti kevaliukai, kurie duoda aitrų aromatą, bet visai neturi aštraus skonio, ir užuot šildę gerklę tik degina liežuvį?);
– mėgstu gaminti iš vieno ingrediento produktų. Didžiąją dalį to, ką valgau namuose, gaminu pati from scratch. Vengiu pusfabrikačių, nors vertinu ir patogumą (šaldyta bemielė sluoksniuota tešla yra gerbtinas Išradimas). Jeigu gaminu kažką su konservuotomis/šaldytomis gėrybėmis, tai tik todėl, kad a) arba jos reikalingos dėl specifinio skonio, b) arba jos yra ruoštos mano mamos.
– vertinu kokybę. Galiu atsisakyti kiekio, bet niekada neatsisakysiu kokybės. Galbūt ne visada išeis gauti buivolių pieno mocarelos ruošiant picą, bet visada investuosiu į gerus maisto ruošos įrankius. Mėgstu išliekamąją vertę turinčius ilgaamžius daiktus. Mažiau yra daugiau.
– mėgstu jausti kiekvienos sudėtinės dalies skonį. Praktiškai nevalgau rūkytų (išimtis – žuvis nuo pajūrio atostogų metu), itin riebių gaminių, mano racione mėsa nėra pagrindinis maistas (vegetarė nesu). Jokių sūrio gaminiu užkeptų šaldytos menkės gabaliukų ir kotletų iš kačiukų mėsos (kačiukų mėsa vadinu tai, ką kiti vadina „mėsa“, nors mėsos sudėty kokie 50 proc., greta įvairaus plauko gyvūninės ir sintetinės kilmės emulsiklių, kvėpiklių, dažiklių, konservantų ir panašių nesąmonių).
– jeigu man tenka garbė vaišinti svečius (o šios garbės, Dievas mato, niekad nesikratau), į savo ruoštą maistą sudedu visą meilę. Kai esi virtuvėje, mintyse turi būti tabula rasa, o liečiantis prie maisto reikia išskleisti visą gėrį, koks tik telpa tavyje.
Esu pasiekiama e. paštu: sistahgee[eta]gmail.com
Susipažinkime, štai taip viskas buvo 2016-ųjų rugpjūtį, kai su klaipėdiečiu Kaziu Pauliku susitikome pasikalbėti:
