Šią vasarą, kai visi atostogavo, aš dirbau. Nesiskundžiu, anaiptol. Kai jau visi sugrįžo į darbus, aš jiems pasakiau „ate“ ir keletui dienų išvažiavau į Aukštaitiją. Ilsėjomes Anykščių apylinkėse, o kadangi orai nelepino, vieną rytą sugalvojome nuvažiuoti į Anykščius „kur nors skaniai pavalgyti“. Nei vienas iš mūsų artimų draugų tame krašte neturėjome, tad teko kliautis internetine paieška, kuri uždėjo keletą varnelių žemėlapyje – važiuojam.
Iš pat pradžių labai apsidžiaugiau perskaičiusi apie „Žuvienės pašiūrę“ – Rubikiuose įsikūrusią viešojo maitinimo įstaigą, besispecializuojančią žuvyse. Aš mėgstu viską, kas gyvena vandeny, o perskaityti atsiliepimai nuteikė maloniems įspūdžiams. Anykščių turizmo informacijos centras skelbia, jog Pašiūrė vasarą dirba kiekvieną dieną 10-23 val. Jau užuodžiu ant laužo verdamą žuvies sultinį, greičiau! Ir o tai tau netikėtumas – atvažiuojame (darbo dienos vidury), o Pašiūrėje nė gyvos dvasios. Ant vienų durų dideliais skaičiais priklijuotas šeimininko telefono numeris su prierašu „Dirbu kasdien“. Ant kitų durų – mažas raštelis su užrašu „Dirbame nuo penktadienio iki sekmadienio“. Ačiū. Sudie.
Aš esu labai kantrus žmogus, tad net ir dideli netikėtumai mane retai išmuša iš vėžių. Gurgiančiais pilvais sėdame atgal į automobilį ir keliaujame į kitą vietą, apie kurią skaitėme, kad ten „labai skanus geras maistas, kaip namie“ – tai „Pušynas“ (Storių g. 1), kuris, kaip pamatėme, įsikūrės vidury daugiabučių namų kiemo, o iš kitos pusės dar yra parduotuvė. Kažkaip gal vistik ne.
Labai norėjosi papietauti ne pačiame centre, juk Anykščių tokios gražios apylinkės. O ir iškabos centre „kavinė-baras“ apetito nežadina. Riedame nuo „Pušyno“ atgal į Anykščius ir pakeliui, ant kalvos, kur horizonte ošia pušys kaip pajūry, pamatome kavinę (jie ten visi „kavinėmis“ save vadina) „Laumės vingis“ (Mindaugo g. 2). Matome, keli vyrai pietauja lauko terasoje, susėdę ant medinių suolų, tai gal ir mums duos valgyti. Gal dar ne dabar – apėję „kavinės“ pastatą iš visų pusių, radę trejas duris, kurių visos buvo užrakintos, užlipome, žmonių balsų vedini, į antrąjį pastato aukštą. Pro praviras duris matėsi erdvi salė su gausybe užkandčių ir plušančiomis pavadėjomis – pataikėme į „uždarą vakarą“, tad viltis papietauti sumažėjo dar kelis kartus.
„Žinai“, sakau savo Bendrakeleiviui, „skaičiau apie tokią vietą „Erdvė“, pusė interneto ją liaupsina, gal pabandom?“ Jei ir ten neduos valgyti, manėme važiuoti į „Nykščio“ viešbučio restoraną. Kad ir nesinorėjo viešbučių restoranų tą dieną, bet kai jau situacija tokia, pasirinkimo variantai sumažėja iki minimumo.
Gurgiančiais pilvais atvažiuojame į „Erdvę“, kuri įsikūrusi šalia pagrindinės Anykščiuose, A. Baranausko aikštės. Iš tikro tai buvo vienas pirmųjų paieškos rezultatų – atrodo, kad vieta tikrai populiari ir mėgstama vietinių. Tokie „kavinių“ pavadinimai mane veikia kaip kryžius velnią, bet šiuo metu valgyti norisi labiau. Įsitaisome ant medinių suolų terasoje, po visą kiemelį dengiančiais geltonaisiais „Švyturio“ skėčiais. Publika – daugiausia jauno amžiaus merginos, visos porom, leidžiančios savo motinystės arba mokslo metų atostogas su sidro bokalais.
Mus greitai pastebi tamsiaplaukė, ketvirtą dešimtį bebaigianti padavėja, kuri tuoj ir prisistato su meniu. Meniu čia atrodo kaip visas žurnalas, tik vartyk ir rinkis: daug rūšių salotų, užkandžių, mėsos patiekalų. Užsisakau dienos sriubą, kuri yra šviežių kopūstų, o jos didelė porcija (400 ml, informuoja padavėja) kainuoja 5,5 Lt. Mažiau išalkę gali rinktis mažesnę porciją (200 ml) už 3,5 Lt. Mano Gėlių Dovanotojas paprašo šaltibarčių, irgi didesnių, už 6,5 Lt.
Laukimo laikas neprailgsta, po poros minučių prisistato dvi padavėjos su sriubomis. Mano kopūstienė pasirodo pragariškai karšta. Aš pernelyg alkana, kad laukčiau, kol atvės, tad atsargiai valgau ir skundžiuosi savo Bendrakeleiviui – karšta taip, kad nusideginu visą burnos gleivinę ir to pasekmes juntu dar dvi dienas. Bet čia gal mano bėdos? Gal kantrybės reikėjo turėti ir palaukti tas 10 min, kol sriuba atauš? Čia jau kiekvienas tegu sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Sriuba buvo tikrai skani, nepagailėta daržovių, gal tik vos sūroka. Bendrakeleivio šaltibarščiai, sakė, yra vandeningi ir „nelabai“. Pradžia pusėtina.
Po sriubos laukėme antrųjų patiekalų, dėl kurių tarėmės su maloniąja padavėja. Bendrakeleivis klausė, geriau imti kiaulienos sprandinę ar „Erdvės“ kepsnį – padavėja net užsimerkė iš malonumo ir šypsodama sumurkė, kad „tikrai mūsų kepsnį“. Viskas aišku, kepsnys parduotas. O ar cepelinai čia vietoje gaminami, ar šaldyti, klausiu aš – „pas mus viskas tik šviežia“, linksėdama padavėja nukerta mano dvejones. Užsisakau.
Nunešus tuščias sriubų lekštes sužinau, jog „cepelinų nebeturime“ (prieš tai sakė, kad „liko kaip tik paskutinė porcija“. Negudriai juokavau po to sau, kad gal sugadino tuos du cepelinus, įmetę juos į dar neverdantį vandenį – vėlesni potyriai parodė, kad tai galėjo būti tiesa). Pasiūlius išsirinkti „ką nors kitą“, paprašau žemaičių blynų su pievagrybių padažu (9,5 Lt už du, 5,5 Lt už vieną).
Bendrakeleivis netrukus sulaukia „Erdvės“ kepsnio (18 Lt; išdidžiai pristatytas kepsnys buvo vienas iš brangiausiai įkainotų patiekalų meniu) – kiaulienos, įdarytos marinuotais agurkėliais, fermentiniu sūriu ir dar šiuo tuo, aplieto neaiškios kilmės baltu lipniu dariniu (jie čia tai vadina „padažu“). Kiaulienai priekaištų nėra, „visai skanu“, sako. Mėsa pakankamai švelni, įdaras netrukdo bendram įspūdžiui, nes visą ką nuginkluoja balti glitėsiai. Skonio receptoriai man sakė, jog tai galėtų būti miltų, sviesto ir bulvių krakmolo mišinys. Be druskos. Be skonio. Apie nieką.
Kai kepsnys jau buvo sudorotas, sulaukiau savo Žemaičių blynų. Negaliu pykti, juk tik prieš 10 minučių man pranešė, kad cepelinų nebėra, tai laukimo laikas kaip ir normalus. Žinote, aš labai retai valgau šį patiekalą, nes mano šeimoje tradicijos „daug mėsos su dar daugiau bulvių“ jau labai seniai nėra, o kad kas svečiuose pavaišintų, irgi nepasitaiko. Aš dažniausiai Žemaičių blynus perku šaldytus tais gūdžiais žiemos vakarais, kai būni labai pavargęs po darbo, nori ko nors karšto ir sotaus, ir greitai, tai lietuviškas šaldytas variantas, žinokite, nėra toks jau blogas. „Erdvėje“ buvo liūdniau – blynai tokios pat spalvos, kaip ir Švyturio skėčiai. Matyt, į keptuvę patekę gerokai per anksti į taip ir nesuspėjusį įkaisti aliejų. Liūdną vaizdą apraudojo blynus nugulęs asfalto pilkumo padažas, kuriame pievagrybių buvo maždaug 1/4 grybo. Šalia dar abejotino skonio spirgučiai – nei kvapnaus dūmo skonio, kaip įprasta, nei tokie švelnūs kaip „Cepelinų gryčioje“, tiesiog jokie.
Į šoną nuslinkus sudžiūvusius svogūnų laiškus ir gerąją dalį padažo galėjau pasidžiaugti bent tuo, kad blynų tešla – švelnaus skonio. Būtų gal net ir visai skani, jei būtų laiku atgulusi į gerai įkaitintą aliejų ir gerai apskrudinta, kad net traškėtų bevalgant. Šią klaidą „Erdvei“ ištaisyti nebūtų sunku, tik, gerbiamieji, darykite ką nors su savo padažais. Taip mulkinti savo klientų jau nebegalima, tie seni laikai jau praėjo. XXI amžiuje nieko nepriblokši miltais užpiltu mėsos šmotu, kad ir tikrai skaniu, o ir pievagrybių padažas prašosi savo pagrindinio ingrediento – pievagrybiai yra labai pigus produktas, tad jo čia pagailėta visai ne vietoje.
Atėmus padažus ir „Elmenhorster“ apelsinų sultis (tas gėralas nėra sultys, o meniu nebuvo parašyta, kad tai bus iš „Elmenhorster“) būtų 5 balai iš 10.
Dabar gi įspūdis apverktinas ir norisi rašyti 3/10. Ačiū malonioms padavėjoms ir jų šypsenoms, neleidusioms nubėgti išsiverkti į kamputį nuo tokio liūdno maisto.
Anykščiai, Jūs galite geriau. Prisijaukinkite turistus ne tik žaviu kraštovaizdžiu ir kultūriniais paminklais, bet ir pamaitinkite juos, kaip pridera. Taip, kad žmonės suktų iš kelio ir važiuotų specialiai pas Jus, kaip kad mes padarėme kitą dieną su „Cepelinų gryčia“.
