Alaus festivalis Žmogšala II: alų gaminti mokam, o jį pristatyti?

Pasirodo, Lietuva turi savo žieminį alaus festivalį. Vasario 28 dieną įvyko jau antrasis toks, pavadintas Žmogšala II. Tai – tarsi alaus dienos (aliuzija į Vyno dienas), kai nusiperki bilietą į renginį (išankstiniai 7€; prie durų 10€, tačiau papildomai tokiu atveju dar kainuoja taurė 2€), atėjęs gauni taurę, eini prie norimų alaus atstovų, ištiesi jiems savo taurę ir paprašai, kad įpiltų pageidaujamo gėrimo. Skirtumas tik toks, kad alus čia kainuoja ir už ~100ml gėrimo susimoki nuo 0,33 iki 3 eurų (moki ne grynaisiais, o žetonais. Už 15€ gauni 45 žetonus, kuriuos renginio eigoje iškeiti į gėrimus). Vyno dienose visi gėrimai nemokami (arba įskaičiuoti į bilieto kainą, čia kaip pažiūrėsi), o štai už alų būk pasiruošęs išleisti daugiau nei tikėjaisi arba daugiau, nei įsivaizdavai, kad ant alaus ir tik paragavimui, galėjai tiek išleisti.

Lietuvos naminiai aludariai pilsto savo gamintą alų.

Žmogšalos marketingas – kaip ir būdingas panašiems alaus renginiams, t.y. joks. Namų aludariams ir alaus snobams reklamos nereikia, jie nenori pritraukti kuo daugiau žmonių į savo renginius, nenori užsidirbti ir turbūt kaip maro bijo žodžio „komercija“. Jie lyg ir norėtų, kad alus būtų ragaujamas saikingai ir pagarbiai, tačiau savo tikslą bando įgyvendinti keistomis priemonėmis – nesireklamuodami ir netgi pabrėždami, kad renginys labai uždaras, undergroundinis, dar tik trūko žodžių „daugiau saviems“ (taip iš tikrųjų nebuvo parašyta, bet iš konteksto galėjai suprasti), tad bilietų kiekis ypač ribotas, tik 500 vnt., o ir alus bus pilstomas ne iki pasaulio pabaigos, tad FB renginio paskyroje lankytojai buvo kviečiami neuždelsti ir netraukti į vakarą. Beveik susidarė įspūdis, kad maždaug „mes čia greitai susirinksim visi, pasiragausim tarpusavy, truputuką pasidiskutuosim ir išsiskirstysim toliau alaus raugti“. Sakiau jau anksčiau, pasakysiu ir dar kartą – tokio pobūdžio alaus renginiai gali būti ir būna įdomūs, bet kažkodėl labai bijomasi pritraukti į juos daugiau žmonių ir apšviesti nežinančiuosius. Maždaug, jei visur priskelbsi apie alaus šventę, tai suvažiuos buduliai iš visos šalies ir jau po kelių bokalų eis tikrintis kumščių tvirtumo. Ne, taip nėra. Viskas kultūringai (skaityti su minkštąja „l“), kiek teko dalyvauti, aludariai ir alaus importuotojų atstovai paprastai yra noriai bendraujantys ir pasakojantys smulkiausias detales apie savo pristatomą alų ir jo gamybos technologiją, o štai publika – ne ką smalsiau besiklausanti istorijų ir tarpusavyje gyvai bediskutuojanti apie išragautas alaus rūšis ir lyginanti juos tarpusavyje. Nėra taip blogai, kaip organizatoriai to norėtų.

Taigi apie renginį sužinojau labiau atsitiktinai nei tyčia, skaitydama FB naujienų srautą. Man visokiausios degustacijos yra vienas iš gryniausių gyvenimo malonumų, tai jau kitą dieną turėjau bilietus ir dar tris draugus prikalbinau kartu. Renginys vyko buvusiame Vaidulutės teatre, Jakšto g. 9, Vilniuje. Apie tokį teatrą aš net nebuvau girdėjusi, o pati vieta dvelkė gilia gilia sovietika – pagrindinė ragavimų salė buvo pati tikriausia aktų salė su visko mačiusiomis nuzulintomis grindimis, ant kurių palei salės kraštus buvo įsitaisę įvairiausių Lietuvos ir užsienio alaus gamyklų atstovai ir naminiai aludariai. Pastarųjų – vos keletas, tačiau kai kurių iš jų gaminiai buvo vieni geriausių, ragautų tą vakarą.

Alaus šventė buvusiame „Vaidilutės“ teatre.

Renginio atmosfera – mandagiai kalbant, savotiška. Aktų/teatro salė lyg ir turėtų dvelkti kultūra (ir šiek tiek dvelkė, negali pykti), tačiau per vidurį jos sukrautos krūvos medinių suolų kaip per baisiausias Vilniaus Gedimino prospekto šventes, kurių metų visuomet būna krūvos atvykėlių, plempiančių alų iš plastikinių 0,5 l taurių ir godžiai tvarkančių troškintus kopūstus su bulvėmis ir neaiškios kilmės dešromis iš vienkartinių indų. Aš nežinau, kam gali būti malonu kvėpuoti svetimu prakaitu stumdantis tarp tų visų kopūstų kioskų, taigi ir nežinau, kam tų medinių suolų reikėjo kultūringoje alaus ragavimo šventėje: juk alų visi ragavo iš santūrių 200 ml renginio simbolika pažymėtų taurių; išalkusius maitino gretimoje salėje (arba tiksliau, erdviame koridoriuje), kurioje galėjai nusipirkti nedidelių užkandžių beigi vietoje kepamų burgerių (jų kokybės netikrinome), o įdomiausias personažas maisto skyriuje buvo rūkytos žuvys. Tos pačios kaip Kuršių nerijoje būna, įsivaizduojate. Tai nebent tokioms žuvims valgyti ir buvo skirti tie griozdiški suolai – visgi nemačiau nei vieno, pie stalo jas valgiusių, greičiau jau prisėsdavo nedidelės kompanijos, pavargusios nuo vaikščiojimo ar stovėjimo prie visų tų alaus stendų.

Į renginį atėjome jau po 16 val. (oficiali pradžia nuo 15 val.) ir lankytojų buvo jau labai daug. Netrukus prisipildė sausakimšai, nes vietos judėti tarp stendų nebuvo palikta daug, užtat galėjai nors gulomis apžergti medinį stalą ar suolą ir vietos aplinkui būtų likę dar tiek pat, niekam neužkliūtum). Manau, jog sėdimų vietų tiek daug daryti nebūtina, o gal ir visai nereikia, nebent kur salės pakrašty ar kitoje renginio erdvėje, tačiau ne pagrindinėje degustacijų salėje – jeigu pastatysi suolą, tai bus kas ant jo sėdasi ir tūpai geria, bet jei nebus kur atsisėsti, tai lankytojai bus priversti kultūringai ragauti ir apskaičiuoti savo galimybes išlikti vertikalioje padėtyje.

Dar vienas svetimos gėdos jausmą kėlęs aspektas – aludarių prisistatymai, vykę čia pat pasilypėjus ant scenos. Jų balsų nesigirdėjo, tad jie buvo priversti rėkauti (vistiek nelabai kas klausė ir dar mažiau kas girdėjo ir tai yra normalu tokio dydžio renginy su tokia lankytojų gausa). Mane visada kamuoja svetima gėda, kai matau ką nors, bandantį nevykusiai perrėkti minią (dažnai spiegiančiu ir šaižiu balsu) arba iš tolo atrodantį tiesiog kaip žiopčiojantį į mikrofoną (nes per lankytojų ūžesį tiesiog nieko nesigirdi). Tai arba perkelkite, prašom, prisistatymus į kitą erdvę, arba iš viso jų nedarykite. Kam bus įdomu, tas prieis prie aludario/gamyklos atstovo ir pats paklaus.

Taigi renginio atmosferos ir reklamos srityje tobulėti galima labai stipriai. Kita vertus, smagu, kad apskritai tokie renginiai vyksta, nes juk yra svarbu kašką dariti. Alus yra vienas iš mano mėgstamiausių alkoholinių gėrimų, mielai vartojamų prie maisto (ypač prie jo, neretai tai būna pirmasis [ir dažnai vienintelis] vakaro pasirinkimas), tad apie jį sužinoti daugiau ir paragauti visas keistas jo rūšis aš turbūt niekada neatsisakysiu, kiek aplinkybės ir galimybės leis. Man širdis medumi srūva, kai ką nors skaniai ragaujant patiekalo/gėrimo autorius/atstovas pasakoja menkiausias smulkmenas, iš kur šis produktas, kodėl jis, kaip pagamintas ir kuo išsiskiria iš kitų panašių rinkoje. Tai paprastai nebūna pamokslas sausais terminais, dažniausiai tai būna visavertis bendravimo ir keitimosi informacija džiaugsmas. Lietuvos namų aludariai, kiek teko susidurti, visuomet labai noriai pasakoja apie savo veiklą ir eksperimentinius gėrimus, išvirtus kur nors garaže arba fermentuojamus buvusioje drabužių spintoje, tik man vis dar lieka neaišku, kodėl jie taip bijo visuomenės dėmesio. Lyg ir norėtų jo, bet labiau bijo nei nori. Čia panašiai kaip kukli paauglė, kuri jau domisi berniukais ir vertina jų teigiamą dėmesį, mielai susirašinėja su jais internetu, bet į pasimatymus eiti dar nedrįsta, nes jai „gerai ir taip, kaip yra“ (ir vis dėlto naktimis sapnuoja, kaip su vienu iš susirašinėtojų ėjo pasivaikščioti ir po to kartu kavinėje gėrė ledų kokteilį).

Kai jau aplinkybes aptarėme, galime pereiti prie alaus. Būtų sunku suskaičiuoti, kiek skirtingų alaus rūšių paragavau. Mano pagrindinis prašymas atstovams buvo ko nors rūgštaus, ypač kartaus, keisto ar eksperimentinio. The most freaky stuff – norėjau emocijos. Ragavau bent keletą puikiai karčių ir dar puikiau aromatingų IPA (tai – viena mano mėgstamiausių alaus rūšių/stilių), štai nuotraukoje viršuje yra atvaizduotas vienas įdomiausių vakaro alų – daniškas ypač dūminis Skibsøl iš Bryggeriet Refsvindige. Rodos, visai nestiprus alkoholio prasme, tačiau aromatas ir ilgai išliekantis poskonis pribloškia. Labai aiškiai jutau tarybiniais laikais Kalvarijų turguje parduodamų džiovintų slyvų aromatą, matyt jos matyt būdavo džiovinamos dūminėje terpėje. Saldžios, minkštos ir ekstra dūminės. Paragavusi šio alaus supratau, kad jau labai seniai tokio skonio džiovintų slyvų neteko valgyti.  Nors tu ką, neatsimenu, kas yra jo tiekėjas Lietuvoje. Anyone?

Viršuje matote vieną kokybiškesnių alaus šventės stendų su danišku alumi Amager Bryghus. Tai dauguma buvo toks alus, kuris mielai vartotųsi su taukais varvančiomis riebiomis dešrelėmis, iškeptomis kokio pilvoto mažakalbio prisiekusio mėsos mylėtojo ir būtinai su kaubojiška skrybėle ant galvos. Stiprus, tokio daug neišgersi, tai labai vyriškas ir drūtas alus, bet ir nereikia. Buteliukas prie sočios vakarienės savaitgalį būtų pats tas.

Ir štai mūsiškiai, jau ne pirmą kartą visuomenei pristatantys savo gamybos alus. Veidai jau matyti per Lietuvos naminių aludarių festivalį pernai. DV aludario Pušų elis II maloniai ragavosi kaip koks eliksyras gerai nuotaikai. Dar pas mūsiškius po Petrashkos vardu ragavau alaus su agurkais (literally, fermentuotas su agurkais), tai žinokite thanks, but no thanks. Alus – gerai, agurkai – dar geriau, bet yra dalykų, kurie tarpusavyje nedera ir tai yra agurkų skonio alus (what the..?).

Tolėliau už lietuvių sutikau artimus-tolimus kaimynus iš Estijos, pristatančius savo alų iš Õllenaut. Ragavau jų amerikietišką IPA – vidutiniškai kartus, kiek citrusais dvelkiantis alus, kurį įsivaizduočiau kaip savo vakaro gėrimą kur nors kokybiškame senamiesčio bare, kuriame nesilanko nepilnamečiai (pvz. King&Mouse). Tai yra elegantiškas alus, kuris geriasi lengvai ir maloniai, ir turiu pasakyti, kad iš lietuvių gamintojų nebent Raudonos plytos pretenduoja į panašų kokybės ir malonumo santykį (ir ne visos Plytų rūšys). Štai Dundulis irgi gamina kokybišką lietuvišką alų, bet jis nėra elegantiškas. Jį reikia gerti iš puslitrinių bokalų prastai apšviestame bare, kur niekam nekliūni į akis ir niekas nekliūna tau. O Õllenaut prašosi daugiau santūrumo ir estetikos. Atstovas pasakojo, kad Estijoje parduotuvėje buteliukas jų alaus kainuoja ~2,3 € ir jie mielai eksportuotų savo alų į Lietuvą, jei tik atsirastų, kas tuo užsiima. Tai aš laukiu, mane jie įtikino.

Na ir kokia alus šventė be Gero alaus parduotuvės, importuojančios begales keisčiausių ir įdomiausių alų. Šįkart jie pristatė daugelį rūšių Mikkeler (ir vėl) daniško alaus. Paprašiau paties puikiausio IPA ir gavau tokį – Invasion IPA. 750 ml šio alaus pas mus kainuoja 14,99 €, malonumas jį geriant – atatinkamas. Štai kaip šį alų pristato importuotojas:

Invasion IPA tai Mikkeller ir Anchorage alaus daryklos iš Aliaskos bendras darbo vaisius. Mikkeller nuomone, Anchorage yra viena idomiausių daryklų su kuria jiems yra tekę bendradarbiauti. Ši alaus darykla gamindama savo alų naudoja savaiminės fermentacijos„brettanomyces“ mieles, bei jį brandina įvairiose statinėse. Invasion IPA yra aukso spalvos su ilgai išliekančia kremine puta. Aromate ir skonyje juntamos ryškus apynių vaisiškumas su salyklo užuominomis bei „brettanomyces“ mielėms būdingu charakteriu.

Šis vakaras įrodė, kad alų ne tik mėgstam, bet ir domimės juo. Mums įdomu, iš kur tas ragaujamas alus, kas jį pagamino ir kodėl būtent tokį. Mes jau nebemirksime, mokėdami 3-4 € už puslitrį, nes žinome, kad gero daikto dykai negausi, o už gerą turi mokėti. Nors alų gaminame turbūt tiek pat metų, kiek yra šalies istorijoje, tačiau vartojimo kultūrą vystome tik dabar ir iš lėto. Nors lietuvis alų myli ir išmano geriau nei vyną, vis tik vyno kultūra Lietuvoje atrodo gerokai peraugusi seniai pažįstamą alų. Retą nustebins gerų vynų korta restoranuose, nes tai yra kaip ir didžiuma atvejų tikėtinas dalykas (o šalia bus ir someljė ar bent jau padavėjas, išmanantis, kokį vyną rekomenduoti prie valgių), o štai alus – jis vis dar stebina. Įdomesnio nei populiarieji vietos gamintojai ar iki skausmo pažįstami importiniai ypač retais atvejais atsiduria žinomų restoranų meniu. Sutinku, kad vynas neša nelyginamai didesnius pinigus restoranui, bet juk ne visi vyną geria. Kodėl gėrimų meniu nepapildžius prabangiu alumi ar kokia reta rūšimi, kuri, tikiu, galėtų idealiai tikti prie virtuvės šefo šedevrų. Šiuo metu labiau išskirtinio alaus tenka ieškoti parduotuvėse ir mėgautis juo namuose. Arba retą sykį – per alaus festivalius.