Kai pirmasis rugsėjo šeštadienis išaušta ryškiai saulėtas ir tu ruošiesi į pasivažinėjimą karietomis, apima malonus lengvumo jausmas, leidžiantis paleisti vasarą. Ir visai nesvarbu, kad tos karietos tebuvo apdriskusiu porolonu apvilktas vežimas. Šį sezoną aš jūros taip ir nemačiau, bet kenčiantiems dangus. Žinote, kodėl aš mėgstu išvykas už miesto? Todėl, kad apsilankius numatytose pramogose neišvengiamai laukia pietūs, o esant geram orui dar ir būtinai lauko terasoje, kur gražūs vaizdai leidžia džiaugtis gyvenimu. Šiandien pasirinkome Bražuolės kaime įsikūrusią „Akmeninę rezidenciją“, ten mums pirmas kartas.
Bražuolę randame važiuodami nuo Trakų link Vievio. Kairėje kelio pusėje ant kalvos stūkso akmeninė skulptūra, kuri atstoja neegzistuojančią nuorodą į restoraną. Nusileidžiame prie ežero, kur mus pasitinka dailių statinių kompleksas – dalis jo skirta restoranui. Įsitaisome virš ežero sumontuotoje terasoje su raminančiu vaizdu į raibuliuojantį vandenį, besišypsančią saulę ir vandens lelijas. Aš Jums prisipažinsiu, kad vandens lelijos man yra ko gero gražiausios gėlės, kurias galima pamatyti Lietuvoje. Labiausiai mėgstu baltas, bet iš principo bet kurios iš šių vandens padarėlių visuomet man kelia šypseną ir atneša tik pačias gražiausias mintis.
Netrukus prisistato nebe jaunas padavėjas ir pradedame sklaidyti meniu. Šis iš tikrųjų nemažas, o per didelė pasirinkimo laisvė restoranuose, deja, niekuomet nebuvo geros viešojo maitinimo įstaigos simbolis. Belieka tikėtis, kad o gal vistik mums pasiseks.
Mano akis iš karto patraukė triušienos kepenėlės – aš labai mėgstu visokių organizmų kepenėles, o triušio dar nesu ragavusi, taigi negaliu praleisti. Gėlių Dovanotojas visus nustebina savo nežabota drąsa, užsisakydamas avino sėklidžių. Aš tik šypsaus, man tas jo smalsumas pažįstamas – prieš porą dienų pasakojau jam apie Gordon Ramsay „F Word“ epizodą, kurio metu Šefas su laidos svečiu ragavo paruoštas skirtingų gyvulių sėklides. Ten aš mačiau ir avino sėklides – žinokite, jos yra neįtikėtino dydžio. Dabar gi ir mes paragausime. Ar ten tikrai yra kažkas tokio, ar tiesiog išsidirbinėjimas iš vargšo? Nekantraujame.
Pirmieji mus pasiekia charčio ir kepenėlės. Charčio stebuklų neparodo – normali, tiršta, pakankamai aromatinga sriuba. Valgyti galima. Rekomendacijos? Jų nebus.
Užtat kiek gėrio patyriau, ragaudama triušio kepenėles (18 Lt). Jau vien tai, kad jos patiekiamos sunkiame dubenėlyje, kurį iš apačios šildo maža žvakutė. Kad neatšaltų. Kad tas malonumas taip greitai nepabėgtų. Kepenėlės lėkštėje gausiai apibarstytos šviežia kalendra – kalendrų aš vengiu visais pavidalais, bet gi valgant šį patiekalą pabandau nors akimirką pabandyti suprasti, kodėl daugelis kalendrą taip mėgsta. Nušvitimas kalendros atžvilgiu neįvyko, aš jos vis dar nepernešu, bet šiuo atveju su kepenėlėmis jos manęs netrikdė ir savo visa nustelbiančiu aromatu švelnaus triušiuko neužgožė. Tastes promising. Švelnų kepenėlių skonį smagiai virpino rūgštelėjusios granatų sėklos. Aš po to dar mirkiau šviežią karštą duoną į kepenėlių sultinį – man vis buvo negana. Valgantys kepenėles ragavo kartu su manim, visi vieningai po to nusprendėm, kad tai buvo vienas iš geriausių šių pietų patiekalų.
Dairantis po aplinką netrunkame sulaukti ir kitų patiekalų. Beveik visa kompanija užsisakė čeburekų (2 vnt. 12 Lt), kurie ten vadinasi kutabi. Traškia švelnia tešla apvilkta sultinga malta mėsa sužavėjo mus visus. Nepagailėta sviesto ir šviežių žalumynų, mėsos įdaras buvo sultingas ir gaivus. Tikrai be priekaištų. Viena ragautoja net gi sakė, kad tai buvo skaniausi jos gyvenime ragauti čeburekai. Tai jau patikėkit, buvo tikrai gerai.
O pastarojoje nuotraukoje yra avino sėklidžių atspindys. Gerai išmarinuotos, patiektos su aštroku pomidoriniu padažu (adžika) – realiai padažas gelbėjo skonį ir patiekalas buvo valgomas. Skonis savotiškas, keptų sėklidžių struktūra panašiai tarp lašinių ir mėsos, nesuprasi. To skonio matyt nebūtų labai įsimenančio, jei ne gerai parinkti prieskoniai ir padažiukas – Gėlių Dovanotojas suvalgė viską, man užteko paragauti ir kąsnio. Vieningai nusprendėm, kad paragauti buvo įdomu, bet antrą kartą šio patiekalo toje pačioje vietoje neimtume. Per mažai išskirtinumo skonio atžvilgiu, per mažai valgomos mėsos ant jo – labai alkanam neužtektų. Didžiausią įspūdį man paliko mūsų nesuvalgyta keptų sėklidžių odelė, pilna smulkučių mėlynų kapiliarų, kurie iš tolo žiūrint atrodė kaip mažos nekaltos besiraizgančios kirmėlaitės. Man būtų buvę lengviau, jei aš to nebūčiau pamačiusi. Kartais tokie vizualiniai įspūdžiai įsimena labiau nei skonis. Šįkart buvo būtent taip.
Vieni iš draugų užsiskė gruzinišką koldūnų atitikmenį – khinkali su aviena (18 Lt 3 vnt.). Didžiuliai tešlos maišeliai pasirodė esantys netvirti – Valgytojas bandė paimti juos už viršaus pirštais ir įsimesti į burną tiesiog va taip. Sako, Gruzijoje juos taip valgo, pirštais. Pačiuptas už viršūnėlės koldūnas kaipmat sprogo ir ant lėkštės ištaškė visą turinį. Teko liautis išsidirbinėjus ir žmoniškai užbaigti su stalo įrankiais. Skonis, sakė, neblogas.
Šalia visų patiekalų mes dar užsisakėme šviežios baltos duonos puri (6 Lt), kuri pateisindama savo vardą buvo labai puri, labai šilta ir su labai traškia plutele. Duoną tepėme dviejų rūšių užtepėlėmis: majonezine tartari su marinuotais agurkėliais ir pomidoriniu sviestu su adžika. Aš labai mėgstu įvairiausias užtepėles su šviežia karšta duona, tad visuomet tenka prižiūrėti save, kad nesuvalgyčiau per daug – ne batono valgyti čia susirinkome.
Geras maistas ir dar geresnė aplinka – didžiąją dalį laiko mums palei kojas murkstėsi vietinis katinas, nuolat gailiai prašydamas valgyti, lyg būtų koks iš Afrikos pabėgęs, nuskriaustas ir niekeno nemylimas. Aha, manęs taip lengvai neapmausi, katinėlį tekdavo retkarčiais nuvaikyti, kad šis savo prašančiu miaukimu nedrumstų saulėtų pietų.
Kitas žavus dalykas – mes kadangi sedėjome terasoje ant vandens, o diena buvo labai šilta, tai mums po kojų pavėsy ilsėjosi galybė ešerių. Kompanijos vyrai godžiai rijo seiles juos stebėdami – reta jų žvejyba malonina akis tokiais vaizdais.
Aš tikiuosi čia sugrįžti kitąmet. Jų meniu toks gausus, kad norisi paragauti visko. Belieka tikėtis, kad Rezidencijoje tą viską ruošia bent jau ne prasčiau nei mums pasisekė šiandien. Siūlau.
